Krizė šeimoje

Guodžia . Ne dėl Prancūzijos ir kelionių "psichuojam" - šiaip vyrui tai visai dzin, jei jam nereikia pinigų duot ir neverčiu jo ant amžių amžinųjų važiuot kol kas. O, tipo, jei savo turiu, tai mano reikalas, kur juos išleidžiu (aišku, paburba, kad ne šeimai, ne daiktui, o "š..", bet dėl paties fakto nezurza ilgai). Problema yra vaikas, vaikas, vaikas, dar dėl to, kad aš "neuždirbu" (bet iš kažko gi dar ir Prancūzijai susitaupau ), dabar prisidėjo ir daugiau visko. Ai, kaip nors išlįsim gal. Nors, atvirai pasakius, pagalvoju, kad vis tik netoli kartu nueisim . Priešingybės gal ir traukia, bet kuo toliau, tuo labiau ėda . Šiaip nesuklydau pasirinkdama - mano vyrelis apskritai yra geras žmogus, šeimyniškas vyras, praktiškas, tvarkingas ir daug kitų gerų savybių turintis, bet "nelimpam" kažkaip, ir viskas. Neturim bendrų pomėgių, bendrų požiūrių, net neturim apie ką šnekėt (atmetu pvz., "ar vaikas valgė, ar miegojo, ar nupirkai to ar ano"). Tiesiog nemokam būt šalia ir tai vargina

Labai panaši istorija į mūsų . Tik man, ačiū Dievui, persileidimo nebuvo ir su sveikata problemų nebuvo... Bet - nėštumo metu aš irgi jaučiausi panašiai, vis dažniau būdavau viena, o vyras - su draugais... Kartą net teko vidurnakty pačiai nuvežti girtą vyrelį į barą, nes bijojau jį tokį vieną paleisti laukais - buvom tada kaime, o jam "reikėjo" į miestą...o man tada pilvas nosį rėmė jau... Skaudu, kai pagalvoji... O gimus vaikui - beveik visus savaitgalius leisdavau su savo mažulėliu dviese. Jaučiausi kaip vieniša mama. Ir bandžiau kalbėtis su vyru, ir žadėdavo "pasistengti taip nebesielgti" - viskas būdavo iki sekančio karto... O kadangi vaikas mažas, nedirbau, dar ir mokiausi univere vakarais, tai teko taip ir kentėti. O kai "išėjau į žmones" ir "pakėliau sparnus", tada vyras ir pamatė, kad be reikalo jis taip elgėsi su manim, oi be reikalo...Ir pats pripažįsta tai, ir gailisi dabar, ir prašo juo patikėti...Bet ar aš sugebėsiu patikėti, ar ne per vėlu??? Nes man, skirtingai nei Michaskai, dar ir dėl išvaizdos teko prisiklausyti visokių užgauliojimų (po kurių turbūt nė viena normali moteris su tokiu jokio nebenorėtų). O dabar staiga vėl patapau ir graži, ir geidžiama. Tai kaip tikėti? Ar įmanoma pamiršti visas nuoskaudas? Dabar situacija tokia, kad gyvenam atskirai, vyras savaitgaliais atvažiuoja pas mus, aplanko dukrą. Kol su juo bendraujam e-mailais ar telefonu, galvoju, kad gal dar ir bus viskas gražu, gal dar šeima nesubyrės, noriu tikėti, kad jis TIKRAI nori keistis...Bet, kai susitinkam, aš galiu su juo bendrauti tik kaip draugė, kaip pažįstama - bet ne kaip žmona, ne kaip meilužė . Negaliu prisiverst su juo mylėtis, netraukia jis manęs visiškai. O jis dėl to pyksta. Nes jis mane myli (anot jo), o aš, taip išeina, nebemyliu jo... Tai net nežinau, kuo viskas baigsis...Norisi šeimos, nu bet kaip susigrąžint tikėjimą ir pasitikėjimą?

Oi, mielosios. Ragas, tos krizės. Pas mus taip pat dabar didžiulis nesusikalbėjimas. Jau draugai aplinkui pastebi, kad kažkas ne taip. O mano mama visai susirūpino, kad net apie skyrybas prabilo. Na dar nesinori taip pabėgti, tikiuosi sulaukti pabaigos. Juo labiau, kad lyg kažkas žinodamas pasiuntė vyrui kursus, tai turime galimybę pagyventi atskirai puse metų, matysimės tik savaitgaliais. Stiprybės visosms.

Sveikos,
pas mus taip pat nesusikalbėjimas varginantis, vyriškiui būna ramybės ir taikos periodai, bet kai tik kažkokie sunkumai - kad ir darbe, na tuomet už viską tenka gauti man, nes jis tokiu būdu išsikrauna, ko neišsako kitiems, tą išklausau aš. Bet sunkiausia yra tuomet, kai jis pradeda rėkauti, vadinti paskutiniais žodžiais, dėl visiškų niekų, dėl buitinių dalykų. Aš tai puikiai jį suprantu, nes jis vaikystėje traumuotas motinos, kurį nemylėjo ir visaip kankino savo vaikus, tame tarpe ir jį. Darau išvadą, kad pas jį pasąmonėje yra motinos vaizdas, kurio jis negali atsikratyti ir kai užeina "paūmėjimai", tada jis mano asmenyje keršyja motinai, todėl ir būnu visaip žeminama, vadinama ir t.t. Anksčiau tylėjau, bet dabar per jo mėnulio užtemimus pliekiamės kaip paskutiniai, nes man tada legviau būna nei tuomet kai tylėdavau, dabar bent jau atkeršyju ir taip pat jį žeminu...Va taip ir gyvenam... O kai būna ramusis periodas, tada viskas gerai, todėl puikiai suprantu posakį - nuo meilės iki neapykantos tik vienas žingsnis.

Sveiki. Noreciau ir as papasakoti savo istorija, pasiguosti, issipasakoti, gal surasti bendraminciu, patarimu. Tiesiog vienai labai sunku su savo mintimis. O pasakoti draugams, pazistamiems nesinori. Kazkaip nesu pratusi nesti siuksles is namu.
Esam kartu jau 5 metai. Visai neseniai susilaukem nuostabaus sunelio ir atrodo tada kai turetumem tik dziaugtis ir megautis gyvenimu, musu seima istiko baisi krize. Kalba eina net apie skyrybas. Del to man labai baisu, nes nenoriu galvoti apie gyvenima be seimos, nenoriu galvoti apie vaika be tevo.
Sunku is karto net pasakyti kas ne taip tarp musu. Vyras man labai padeda, buityje jis labia geras, paslaugus, darbstus. Taciau matau, kad jis tai daro tik is pareigos, jokiu siltu jausmu is jo nejauciu. Po gimdymo man ypac reikia jo apkabinimu, globos, buciniu, tiesiog demesio, gaila to nesulaukiu. Zinoma tai tik pasekme, kazkokiu musu nesutarimu praeityje. Jauciuosi del to labai nesaugi ir vienisa, nes nei kam papasakoti tai noriu, nei galiu.
dabar konsultuojames su psichologe. Vyras sako, kad manes nebemyli, nejaucia man jokiu jausmu. Sako, kad skirtis nenori, kad verta gyventi vien del vaiko, taciau as nejauciu jame jokio tikejimo. Ir tai man baisiausia. Vyras sako, kad nemato, kas tarp musu yra bendra, o kai as pradedu vardinti, kad ir tas, ir anas, jis sako, kad tai nereiksminga. Jauciu, kad jis uzsiciklines praeityje, vis prisimenu kas tarp musu buvo negerai, iesko skirtumu tarp musu. Man labai sunku jam siulytis, itikineti, kad mes turim daug bendro, kad viskas susidare del musu nemokejimo bendrauti, kalbetis, aiskintis. Del to siulymosi jauciuosi kaip pigi preke. Kalbantis su psichologe istikruju paaiskeja, kad tos jo ivardintos problemos, skirtumai, nera jau tokie dideli, labiau truksta tolerancijos, kito priemimo toks koks jis yra. Labai noriu issaugot seima, suprantu, kad tam reikia dvieju.
Atleiskit uz padrika laiska, tiesiog tiek daug minciu, nuoskaudu, viska sunku sudeti i viena vieta.

labai abejoju ar cia jau kazka galima issaugoti. o beto ir saugoti nera ka:like tik tavo jausmai...tavo svajones ir viltys..jomis gyvenimas tik puosiamas, bet nestatomas.
o be to prievarta mylimas nebusi...ka zadi daryti su vyro jausmais..jie atsiras, bet ne tau..kitai greiciausiai..tada dar didesnis skausmas..
paleisk ji...negali, nenori? deja nuo taves cia jau nepriklauso...skaudu nezmoniskai,bet isgyvenama..tikriausiai;)

tau tik stiprybes palinkesiu ir ryzto...tvarkyk gyvenima protingai

Naujoke, paskaityk čia viską Gal kils kokių minčių Man tai kažkaip atrodo, kad jam pogimdyminė depresija Man kažkodėl viskas taip baisiai neatrodo Aš tai sakyčiau taip: jei Tu jį myli, jis Tau geras ir padeda ir nenori skirtis, tai ir nesiskirk kol kas Gal Tu po gimdymo išstorėjai, gal apsileidai ir jo netrauki... Tavo vietoj aš viską palikčiau kuriam laikui ramybėje, stengčiausi rūpintis savim ir vaiku, o po kurio laiko gal viskas atrodys kitaip Sėkmės Tau, neskubėk priimdama sprendimus Dar kažkodėl man atrodo, kad jūs labai jauni...

Deja nei l. jauni (vyras arteja prie 40), nei istorejau, del depresijos - nezinau. man tik pyktis ima. kad jis suprato, kad nemyli kai man jo labiausiai reikejo, kai buvau nescia, po gimdymo. as tik viliuosi, kad jausmai atgims, kai visus skausmus savo issipasakosim, issiliesim. bet pasiduot per pirma krize as nesiruosiu.

Teisingai, neprarask vilties. Ypač jei imatės priemonių krizei įveikti, konsultuojatės su specialistais... Nes tikrai, galbūt vyrui "pogimdyvinė depresija" ... Issiskirt visada spesit.
Pas mus atvirksciai...vyras "suprato", kad mane labai myli, kai man jo meilės nebereikia . Aš irgi vis tikėjausi, kad galbūt kažkas pasikeis, neskubėjau skirtis, bet visgi tie keli metai, kai man labai reikėjo jo meilės, jo rūpesčio, pagalbos, bet to nebuvo, padarė savo - dabar man viso to nebereikia...

Tai cia jums abiems pirmos vedybos? Pirmas vaikas, ar kaip? O kokios tos praeities problemos? O kaip su vaiku jis elgiasi?

Panasu, kad cia gal vyrui amziaus vidurio krize - ypac dar kai vaikas atsirado, tai dabar ko gero jam atrodo, kad viskas - gyvenimas "baigtas", o jis - pastatytas i amzinus "remus". Ir tada ir zmona, ir seima, ir viskas, kas su tuo susiije - neidomu.

Nors, gerai kad kartu einate pas psichologe - tai rodo, kad jis nors kazkiek tai suinteresuotas viska spresti.

Nors ir labai sunku tai padaryti, man atrodo, kad gal reiketu leisti jam pagyventi nieko neirodinejant apie bendrumus, jausmus, meile, ir pan. Na, tiesiog duoti jam kiek tai laiko viska paciam apgalvoti, susiprasti, na galu gale atvesti. Aisku, tai daryti parodant savo pacios suinteresuotuma juo ir seima.Na ta prasme, issireiskiant, kad "as suprantu, kaip tu jautiesi, ir tavo teise yra apgalvoti ir nuspresti". Nustatyk gal netgi laika jam apsispresti - na puse metu - ar jis nori jusu seimos ar ne. Aisku, blogiausias variantas bus tas, kad jis gali nuspresti, kad jam dzin, ir iseiti. Bet tada nors tu tikrai zinosi, kad jis nebuvo priverstas pasilikti, o viska nusprende savo noru.

Sekmes. Ir sitas juodas periodas baigsis.

taip pirmos abieju musu vedybos ir pirmas vaikas. Su vaiku elgiasi puikiai ir nieko ypatingo jam negaliu prikisti, nebent nesupratima, uzsidaryma savyje, radikaluma, tolerancijos stoka. Praeities problemos - tikriausiai nesugebejimas, nemokejimas bendrauti (vienas uzpykta, kitas eina taikytis, oproblema taip ir lieka neispresta), tam tikri skirtumai tarp jo ir manes (skirtingos megstamos spalvos, skirtingas maistas). Del to dabar viskas taip ir susikaupe.