Įkraunama...
Įkraunama...

Mamos mirtis. Kaip tai išgyventi?

Nuosirdi uzuojauta, AgnePagne console.gif Niekada nebus taip, kaip buvo, bet atmintyje visada isliks prisiminimai apie mama 4u.gif
Atsakyti
QUOTE(AgnePagne @ 2009 05 07, 15:54)
Po kiek laiko jūs visos aprimote po laidotuvių?


Man dar dabar yra labai sunku be jos gyventi,nors po jos mirties praejo beveik 3metai verysad.gif
Atsakyti
QUOTE(AgnePagne @ 2009 05 07, 15:54)
Ačiū, merginos  wub.gif Labiausiai man po mamos gaila mano sūnelio, kuriam močiutė buvo didžiausia užtarėja. Ir tečio, kuris man sakė, kad mam jo gyvenimo moteris, nors jie negyveno kartu jau kelerius metus. Bet jis visada ją slaugė, visada ja rūpinosi.

Po kiek laiko jūs visos aprimote po laidotuvių?


Uzuojauta tau... Man irgi labai gaila sunelio, kuris nebeturi tokios nuostabios mociutes, kuri ji mylejo lasbiau nei bet ka. Jis nelabai ir atsimena jos (kai ji mire jam buvo katik sueje du metukai), nors kartais kai pasako, atrodo, kad atsimena tokias akimirkas, kuriu as pati silpnai bepamenu. Atsimenu, kai kurnors vaziuodavom su mama, mes su sunum ja paimdavom prie gatves (nevaziuodavom i kiema), ir neperseniausiai vaziuojam pro ta gatve ir stovi moteriske prie gatves, mano vaikas "Ziurek, kaip mociute stovi" blink.gif Nu labai labai nustebau, nes negalvojau, kad pusantru metu vaikui gali islikti tokie vaizdai bigsmile.gif Tai vos neapsiverkiau verysad.gif Jis visada sako: danguj yra trys: mano mociute, Romo (mano tevo brolio vardas) mociute (mano mociute, kuri mire veliau nei mano mama) ir senelio suo biggrin.gif
Atsakyti
QUOTE(AgnePagne @ 2009 05 07, 12:38)
Man per mamos laidotuves sakė, kad neverk, paleisk mamą, tegul jos siela išskrenda, nes jei sielvartausi ir verksi, ji negalės išskristi ir negalės nueiti pas Dievą. Iš prigimties nesu verksnė ir per laidotuves laikiausi gan stipriai. Bet kuo toliau, tuo stipriau darosi blogai, skausmas nelėgsta, o didėja. Bet vis tiek mes liekame čia ir turime gyventi toliau vardan savęs, vardan savo vaikų, vyrų, mylimųjų. Vardan to, ko mūsų mamos ar tėveliai troško iš mūsų, kai dar buvo gyvi. Nors, tiesą sakant, daug ką dariau mamos skatinama, drąsinama. O kaip reiks daryti be jos palaikymo, aš nebežinau  verysad.gif Ji visada visada tikėjo manimi.... Mama mirė vos prieš 12 dienų.


užjaučiu tave. Žinau, ką jauti, kaip plyšta širdis iš skausmo, rodo, išmušė pagrindą iš po kojų.... Aš kokį mėnesį verkiau kasdieną po kelis kartus, darbe dar dar laikydavausi (arba tualete paverkdavau), bet namuose negalėjau apie ją negalvot. Bet...laikas visgi apgydo. Praėjo metai, tapo šiek tiek lengviau. Aišku, mamų mes niekad nepamiršim 4u.gif
Atsakyti
Vakar nuėjau į paskaitas (mokausi magistrantūroje, kas po mamos mirties man tapo beveik nepakeliama) ir beklausydama dėstytojo žiauriai susigraudinau. Ėmė kapsėti ašaros, sukukčiojau. Ir man dėl to pasidarė labai labai gėda. Juk niekas niekada nesupras mūsų širdgėlos, kai kuriuos gal net suerzins tokie mūsų jausmai. Niekada nerodau savo jausmų, bet per šias dvi savaites aš verkiau tiek, kiek neverkiau per visą savo gyvenimą. Vakar kūrenome laužą gamtoje ir prie jo sėdėdama gerą valandą garsiai raudodama verkiau. Palengvėjo labai labai. Bet manyje nebeliko fizinių jėgų, yra visiška apatija. Atrodo miegočiau ir miegočiau, kad nejausčiau širdgėlos. Kai tik apie ją pagalvoju, automatiškai ašaros ima riedėti....
Atsakyti
QUOTE(AgnePagne @ 2009 05 09, 18:52)
Vakar nuėjau į paskaitas (mokausi magistrantūroje, kas po mamos mirties man tapo beveik nepakeliama) ir beklausydama dėstytojo žiauriai susigraudinau. Ėmė kapsėti ašaros, sukukčiojau. Ir man dėl to pasidarė labai labai gėda. Juk niekas niekada nesupras mūsų širdgėlos, kai kuriuos gal net suerzins tokie mūsų jausmai. Niekada nerodau savo jausmų, bet per šias dvi savaites aš verkiau tiek, kiek neverkiau per visą savo gyvenimą. Vakar kūrenome laužą gamtoje ir prie jo sėdėdama gerą valandą garsiai raudodama verkiau. Palengvėjo labai labai. Bet manyje nebeliko fizinių jėgų, yra visiška apatija. Atrodo miegočiau ir miegočiau, kad nejausčiau širdgėlos. Kai tik apie ją pagalvoju, automatiškai ašaros ima riedėti....


Būk stipri, laikykis console.gif Suprantu kaip tau yra skaudu dėl jos mirties... verysad.gif Bet laikas apgydis tavo žaizdas ir po truputį atsigausi... mirksiukas.gif Būk stipri... smile.gif
Atsakyti
QUOTE(Daivija @ 2009 05 07, 20:31)
Uzuojauta tau... Man irgi labai gaila sunelio, kuris nebeturi tokios nuostabios mociutes, kuri ji mylejo lasbiau nei bet ka. Jis nelabai ir atsimena jos (kai ji mire jam buvo katik sueje du metukai), nors kartais kai pasako, atrodo, kad atsimena tokias akimirkas, kuriu as pati silpnai bepamenu. Atsimenu, kai kurnors vaziuodavom su mama, mes su sunum ja paimdavom prie gatves (nevaziuodavom i kiema), ir neperseniausiai vaziuojam pro ta gatve ir stovi moteriske prie gatves, mano vaikas "Ziurek, kaip mociute stovi"  blink.gif Nu labai labai nustebau, nes negalvojau, kad pusantru metu vaikui gali islikti tokie vaizdai  bigsmile.gif Tai vos neapsiverkiau verysad.gif Jis visada sako: danguj yra trys: mano mociute, Romo (mano tevo brolio vardas) mociute (mano mociute, kuri mire veliau nei mano mama) ir senelio suo  biggrin.gif



Žinok, vaikai atsimena labai ankstyvus įvykius. Nors mums atrodo, kad tai neįmanoma. Maniškis pamena vos ne kūdikystės fragmentus. Todėl aš beveik rami, kad močiutės jis nepamirš. Tik gaila, kad jie nebeleis laiko taip, kaip jį leisdavo tik jie abu. Nebevirs jo taip mėgstamos grikių košės, pagal močiutės receptą sad.gif Ir šiaip, nebebus lepinamas močiutės tiesiog akiplėšiškai, kai tuo pačiu metu aš mamai šaukdavau, kad nelepink vaiko biggrin.gif
Papildyta:
QUOTE(Monika_150 @ 2009 05 09, 19:56)
Būk stipri, laikykis  console.gif  Suprantu kaip tau yra skaudu dėl jos mirties...  verysad.gif  Bet laikas apgydis tavo žaizdas ir po truputį atsigausi...  mirksiukas.gif  Būk stipri...  smile.gif



Ačiū. Laikas visagalis, tik jis padės tašką skausmui. Bet iki to reiks pakentėti.

Buvau šį vakarą pas močiutę. Sėdėjome, kalbėjome ir aš supratau, kad jos skausmas yra dar didesnis, nei mano sad.gif Ji tik kartojo ir kartojo, kad ji pirmoji turėjo išeiti....
Atsakyti
QUOTE(AgnePagne @ 2009 05 09, 19:52)
Vakar nuėjau į paskaitas (mokausi magistrantūroje, kas po mamos mirties man tapo beveik nepakeliama) ir beklausydama dėstytojo žiauriai susigraudinau. Ėmė kapsėti ašaros, sukukčiojau. Ir man dėl to pasidarė labai labai gėda. Juk niekas niekada nesupras mūsų širdgėlos, kai kuriuos gal net suerzins tokie mūsų jausmai. Niekada nerodau savo jausmų, bet per šias dvi savaites aš verkiau tiek, kiek neverkiau per visą savo gyvenimą. Vakar kūrenome laužą gamtoje ir prie jo sėdėdama gerą valandą garsiai raudodama verkiau. Palengvėjo labai labai. Bet manyje nebeliko fizinių jėgų, yra visiška apatija. Atrodo miegočiau ir miegočiau, kad nejausčiau širdgėlos. Kai tik apie ją pagalvoju, automatiškai ašaros ima riedėti....


tai normalu. Yra gedėjimo fazės. Ir per visas tenka pereiti. Vėliau kažkiek palengvės, patikėk.
Beje, aš irgi pernai baigiau magistrantūrą, tik gaila, kad mama to jau nebematė. Tai man tas magistrinio rašymas ir gynimasisi buvo toks beprasmiškas, kad net galvojau viską mest. Bet gerai, kad nemečiau, kad pabaigiau. Su plyštančia širdim, skausme, bet pabaigiau. Manau, mūsų mamos mumis didžiuojasi.

O tavo močiutei žinoma, kad sunkiau - kaip suprantu, tai tavo mamytės mama? Juk ji palaidojo savo dukrą. Laikykitės abi kartu, viena kita pasiremdamos - bus lengviau. Aš galėjau atsiremti tik į savo vyrą. O tai irgi daug.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo gryda: 09 gegužės 2009 - 19:38
QUOTE(gryda @ 2009 05 09, 20:37)
tai normalu. Yra gedėjimo fazės. Ir per visas tenka pereiti. Vėliau kažkiek palengvės, patikėk.
Beje, aš irgi pernai baigiau magistrantūrą, tik gaila, kad mama to jau nebematė. Tai man tas magistrinio rašymas ir gynimasisi buvo toks beprasmiškas, kad net galvojau viską mest. Bet gerai, kad nemečiau, kad pabaigiau. Su plyštančia širdim, skausme, bet pabaigiau. Manau, mūsų mamos mumis didžiuojasi.

O tavo močiutei žinoma, kad sunkiau - kaip suprantu, tai tavo mamytės mama? Juk ji palaidojo savo dukrą. Laikykitės abi kartu, viena kita pasiremdamos - bus lengviau. Aš galėjau atsiremti tik į savo vyrą. O tai irgi daug.



Taip, mano mamos mama. Aš dar turiu seserį, bet per šias dvi savaites mes ne per daugiausiai buvome kartu, nes gyvename tolokai viena nuo kitos.

Mano mama palaidota už 200 metrų nuo mano namų, gražiose Petrašiūnų kapinėse. Kai ją laidojo, ošė pušys ir dainavo paukščiai.... Pro langą pažvelgusi galiu net įžiūrėti jos kapą.
Atsakyti
QUOTE(AgnePagne @ 2009 05 09, 18:52)
Vakar nuėjau į paskaitas (mokausi magistrantūroje, kas po mamos mirties man tapo beveik nepakeliama) ir beklausydama dėstytojo žiauriai susigraudinau. Ėmė kapsėti ašaros, sukukčiojau. Ir man dėl to pasidarė labai labai gėda....

Man ir buvo gėda po mamos mirties per mamyčiu švente mokykloje pas vaikus. Vaikai dainavo, deklamavo apie mamytes o aš jaučiaus tokia vieniša ...kad neturiu ka pasveikinti šia gražia diena . Man riedėjo ašaros, jai kas nežinojo del ko aš verkiu . Gal kai kam atrodžiau ir juokingai .

QUOTE(AgnePagne @ 2009 05 09, 20:20)
Mano mama palaidota už 200 metrų nuo mano namų, gražiose Petrašiūnų kapinėse. Kai ją laidojo, ošė pušys ir dainavo paukščiai.... Pro langą pažvelgusi galiu net įžiūrėti jos kapą.

Jinai taip arti tavęs...
Atsakyti
QUOTE(AgnePagne @ 2009 05 09, 20:20)
Mano mama palaidota už 200 metrų nuo mano namų, gražiose Petrašiūnų kapinėse.


Ech,kaip as noreciau,kad ir mano mama butu palaidota taip arti manes verysad.gif eiciau pas ja kiekviena diena ir manau taip jausciau ja salia saves visalaik verysad.gif bet jos buvo tokia valia ir pasirinko, Karmelavos kapines.... o jos tikrai gan toli kokia 20 km nuo manes cray.gif
Atsakyti
Taip, pirmąsias dienas aš eidavau kasdien. Dabar jau nebuvau kelias dienas, bet tik todėl, kad taip norėjosi. Beveik kas vakarą lėkiau į gamtą, vaikščiojau miškais, kuriuose mačiau ne vieną laukinį žvėrį, sėdėjau prie laužo. Tiesiog taip norėjosi. Bet iš tiesų, tai smagu, kad ji visai šalia. O Karmėlavos kapinės irgi gražios, ten ošia pušys, ten šviesu. Ir, manau, svarbiau būti mintimis su mama, o ne kasdien lėkti prie jo kapo.
Atsakyti