As paslaudojau asvo mama pries 1,3 metalo .istikruju tai buvo be galo skausminga ir tas skaumas mane llydes visada.ji mire nuo leukemijos.man teko kartu buti ligoninej onkoligijos skyriuose su ja.po to viena diena ji mus paliko namuose,ji uzgeso...is tiesu ji man buvo pats timiausias ir mylimiausias zmogus,as jos be galo ilgiuosi...is tikruju kai nera mamos tai nera jau ir daleles taves.nes tik ji visada supras.is tikruju kaip visada kai neberazmogaus tada galvoji kiek galejai dar jam pasakyti...ar yra kas dar taip jauciasi kaip as?
Kaip noreciau tau padet,paguost...Aciu Dievui,savo mama turiu,taciau pries 7 metus,kai konstatavo vezi,o daktarai tedave metus laiko gyventi,jau buvau zuvus moraliskai. Pandora,sunku isivaizduot,kaip jautiesi,taciau pabandyk atrask savy jegu (kaip banalu).Jau nemazai laiko praejo,zmogaus atgal nebesugrazinsi, pabandyk gyventi is pradziu... Tikrai atsiras zmogus,salia kurio sugebesi uzglaistyt ta skausma... linkiu stiprybes...
QUOTE(solo @ 2006 11 20, 15:55)
Kaip noreciau tau padet,paguost...Aciu Dievui,savo mama turiu,taciau pries 7 metus,kai konstatavo vezi,o daktarai tedave metus laiko gyventi,jau buvau zuvus moraliskai. Pandora,sunku isivaizduot,kaip jautiesi,taciau pabandyk atrask savy jegu (kaip banalu).Jau nemazai laiko praejo,zmogaus atgal nebesugrazinsi, pabandyk gyventi is pradziu... Tikrai atsiras zmogus,salia kurio sugebesi uzglaistyt ta skausma... linkiu stiprybes...
aciu solo...zinaimegaukis kiekviena akimirka su mama ir artimaisiais.dabar tai skamba banalu,bet kai netenki suvoki
QUOTE(pandora2006 @ 2006 11 20, 15:49)
Labai nuoširdžiai užjaučiu. Aš taip jaučiausi dvejus metus. Dabar eina treti metai,
kai neturiu Mamos.
Laikas gydo, bet labai lėtai... Deja... Daug kartų atrodė, kad jau geriau, jau pradedu gyventi, jau... Ir viskas prasidėdavo iš naujo.
Vėl ašaros, vėl visiška beprasmybė... O kam visa tai? Juk iš tiesų niekada niekam
nuoširdžiai nerūpės, kaip man sekasi, kaip aš jaučiuosi... Nepaklaus: "Gal tau per sunku, gal pavargai?" Nėra kam. Niekada nebus. Sunku su tuo susitaikyti, sunku
pradėti gyventi KITAIP, nes taip, kaip buvo, niekada nebebus...
Visi išgyvena ir tu išgyvensi. Niekur ji nedings, ta mama, visada tu ją prisiminsi ir visada apie ją galvosi - mano mama numirus prieš 9 metus, bet ir dabar apie ją galvoju taip, lyg ji būtų. Sapnuoju nuolat. Va, šiąnakt sapnavau. O ką darysi? Kraujas - ne vanduo.
Ką ten
Mano senelio giminaitė yra 90ties metų - jos mama mirus prieš 50 metų. Ta moteriškė gyvena Amerikoj ir gimus ten, ir buvo ištekėjus už amerikono, o lietuviškai kalbėjo tik su mama. Tai ji iki šiol lietuviškai kalba ir savo mamą atsimena...
Viena paguoda, kad taip jau yra, kad vaikai tėvus laidoja. Nieko gero, bet geriau taip, nei atvirkščiai. Mano mamos mama, močiutė, gyva, ir va ant kiek jai buvo sunku, tai net palygint neina
Mama buvo vienintelė jos duktė, vienintelis vaikas. Būtų nebuvę tada mano vyresnėlio, jam buvo virš metų - durnelis toks mažas - nežinau, kaip ji būtų išgyvenus.
Tai ką norėjau pasakyt... Kad jei jau mano močiutė išgyveno, tai ir tu išgyvensi. Aišku, nesakau, kad lengva, bet taip jau yra...
Ką ten
Mano senelio giminaitė yra 90ties metų - jos mama mirus prieš 50 metų. Ta moteriškė gyvena Amerikoj ir gimus ten, ir buvo ištekėjus už amerikono, o lietuviškai kalbėjo tik su mama. Tai ji iki šiol lietuviškai kalba ir savo mamą atsimena...Viena paguoda, kad taip jau yra, kad vaikai tėvus laidoja. Nieko gero, bet geriau taip, nei atvirkščiai. Mano mamos mama, močiutė, gyva, ir va ant kiek jai buvo sunku, tai net palygint neina
Mama buvo vienintelė jos duktė, vienintelis vaikas. Būtų nebuvę tada mano vyresnėlio, jam buvo virš metų - durnelis toks mažas - nežinau, kaip ji būtų išgyvenus.Tai ką norėjau pasakyt... Kad jei jau mano močiutė išgyveno, tai ir tu išgyvensi. Aišku, nesakau, kad lengva, bet taip jau yra...
QUOTE(pandora2006 @ 2006 11 20, 15:49)
As paslaudojau asvo mama pries 1,3 metalo .istikruju tai buvo be galo skausminga ir tas skaumas mane llydes visada.ji mire nuo leukemijos.man teko
as?
as?
Užjaučiu ir linkiu Tau stiprybės. Aš dar turiu visus, per vieną generaciją už save vyresnius, bet jau kartais pagalvoju, kaip bus sunku... nepakeliama.
Gedėk, verk... ateis palengvėjimas. O su juo ir naujas gyvenimo etapas. Tik nepalūžk, būk stipri ir protinga
Laikas gydo zaizdas, net tokias gylias ir stipriai kraujuojancias... 
As mamos jau 20 metu neturiu, buvau dar visai mergaite, mokinuke, toks amzius - kai mama ziauriai, ziauriai reikalinga... Isgyvenau... Labai sunku buvo, neturejau kas patartu kai buvau panele, kai gimdziau ir auginau vaikus... Be galo dekinga savo tevukui, kad uzaugino, paaukojo savo gyvenima mums su broliu, antra karta nevede, nors nasliu tapo 48 metu... Atslugo tas baisus skausmas, dabar galiu ramiai kapuose pabut, neverkiant...
As mamos jau 20 metu neturiu, buvau dar visai mergaite, mokinuke, toks amzius - kai mama ziauriai, ziauriai reikalinga... Isgyvenau... Labai sunku buvo, neturejau kas patartu kai buvau panele, kai gimdziau ir auginau vaikus... Be galo dekinga savo tevukui, kad uzaugino, paaukojo savo gyvenima mums su broliu, antra karta nevede, nors nasliu tapo 48 metu... Atslugo tas baisus skausmas, dabar galiu ramiai kapuose pabut, neverkiant...
aciu mergytes uz grazias mintis ir pasidalintu savo isgyvenimus.is tikro kai tevai palieka vaikus mirdami labai didelis isbandymas.
Viskas - laiko rankose... Aš prieš puse metų palaidojau savo brangų tėvelį, tai šį skausmą žinau... Guodžiu save tuom, kad vis tiek kada nors dar susitiksim... Tikėk, bus lengviau...truputuka... Toks gyvenimas - mylimi žmonės išeina, tačiau lieka kiti, tad džiaukis ir mylėk juos... Stiprybės tau...
QUOTE(pandora2006 @ 2006 11 20, 13:49)
As paslaudojau asvo mama pries 1,3 metalo .istikruju tai buvo be galo skausminga ir tas skaumas mane llydes visada.ji mire nuo leukemijos.man teko kartu buti ligoninej onkoligijos skyriuose su ja.po to viena diena ji mus paliko namuose,ji uzgeso...is tiesu ji man buvo pats timiausias ir mylimiausias zmogus,as jos be galo ilgiuosi...is tikruju kai nera mamos tai nera jau ir daleles taves.nes tik ji visada supras.is tikruju kaip visada kai neberazmogaus tada galvoji kiek galejai dar jam pasakyti...ar yra kas dar taip jauciasi kaip as?
Labai uzjauciu
Prieš du metus vasarą palaidojau mamą,o po to už keturių mėnesių ir tėtį,kasdien verkdavau visus metus,būsena buvo siaubinga.nieko nebereikėjo,niekuo nesidomėjau,kartais viena pasilikus namie vos ne klykdavau.Prie skausmo prisidėjo kaltės jausmas,kad aš ne viską padariau dėl jų( mama mirė netikėtai ligoninėj, dėl ligos atsiradusios, gydytojas sakė kad gyvens dar,bet už savaitės ir mirė.Manęs prie jos nebuvo,išejau iš ligoninės,kad rytoj vėl ateičiau).Tėtis mirė namie,budėjom su vyru prie jo.
Prašiau atleidimo,nors nesu davatka,meldžiausi,ėjau išpažinties ir patarimo pas kunigus,tikrai gavau bent mažą nuraminimą ir gerą žodį,nes trūko man to-su kažkuo pasikalbėti apie tai.Tokia krizė truko metus,po metinių tapo tik šiek tiek lengviau.Sapnuoju,kasdien prisimenu.Sapne tėtis apkabino -taip pasveikino su gimimo diena ,kuri kaip tik ir buvo tada.
Labai trūksta ,ypač mamos ,noriu prisiliesti,apkabinti,pasikalbėti.
Po šitos netekties mano gyvenimas tapo nebe toks,kaip prieš tai.Kaip brūkšnys perbrauktas,prieš ir po.
Raminu save tuo,kad yra vaikai,reikia gyventi ir rūpintis,padėti jiems,kartu džiaugtis jų pasiekimais.Jie irgi nori matyti mamą laimingą,kaip ir aš juos.
Suprantu ir užjaučiu,kurios irgi netekote artimųjų...
Prašiau atleidimo,nors nesu davatka,meldžiausi,ėjau išpažinties ir patarimo pas kunigus,tikrai gavau bent mažą nuraminimą ir gerą žodį,nes trūko man to-su kažkuo pasikalbėti apie tai.Tokia krizė truko metus,po metinių tapo tik šiek tiek lengviau.Sapnuoju,kasdien prisimenu.Sapne tėtis apkabino -taip pasveikino su gimimo diena ,kuri kaip tik ir buvo tada.
Labai trūksta ,ypač mamos ,noriu prisiliesti,apkabinti,pasikalbėti.
Po šitos netekties mano gyvenimas tapo nebe toks,kaip prieš tai.Kaip brūkšnys perbrauktas,prieš ir po.
Raminu save tuo,kad yra vaikai,reikia gyventi ir rūpintis,padėti jiems,kartu džiaugtis jų pasiekimais.Jie irgi nori matyti mamą laimingą,kaip ir aš juos.
Suprantu ir užjaučiu,kurios irgi netekote artimųjų...
QUOTE(airise @ 2006 11 28, 20:32)
Prieš du metus vasarą palaidojau mamą,o po to už keturių mėnesių ir tėtį,kasdien verkdavau visus metus,būsena buvo siaubinga.nieko nebereikėjo,niekuo nesidomėjau,kartais viena pasilikus namie vos ne klykdavau.Prie skausmo prisidėjo kaltės jausmas,kad aš ne viską padariau dėl jų( mama mirė netikėtai ligoninėj, dėl ligos atsiradusios, gydytojas sakė kad gyvens dar,bet už savaitės ir mirė.Manęs prie jos nebuvo,išejau iš ligoninės,kad rytoj vėl ateičiau).Tėtis mirė namie,budėjom su vyru prie jo.
Prašiau atleidimo,nors nesu davatka,meldžiausi,ėjau išpažinties ir patarimo pas kunigus,tikrai gavau bent mažą nuraminimą ir gerą žodį,nes trūko man to-su kažkuo pasikalbėti apie tai.Tokia krizė truko metus,po metinių tapo tik šiek tiek lengviau.Sapnuoju,kasdien prisimenu.Sapne tėtis apkabino -taip pasveikino su gimimo diena ,kuri kaip tik ir buvo tada.
Labai trūksta ,ypač mamos ,noriu prisiliesti,apkabinti,pasikalbėti.
Po šitos netekties mano gyvenimas tapo nebe toks,kaip prieš tai.Kaip brūkšnys perbrauktas,prieš ir po.
Raminu save tuo,kad yra vaikai,reikia gyventi ir rūpintis,padėti jiems,kartu džiaugtis jų pasiekimais.Jie irgi nori matyti mamą laimingą,kaip ir aš juos.
Suprantu ir užjaučiu,kurios irgi netekote artimųjų...
Prašiau atleidimo,nors nesu davatka,meldžiausi,ėjau išpažinties ir patarimo pas kunigus,tikrai gavau bent mažą nuraminimą ir gerą žodį,nes trūko man to-su kažkuo pasikalbėti apie tai.Tokia krizė truko metus,po metinių tapo tik šiek tiek lengviau.Sapnuoju,kasdien prisimenu.Sapne tėtis apkabino -taip pasveikino su gimimo diena ,kuri kaip tik ir buvo tada.
Labai trūksta ,ypač mamos ,noriu prisiliesti,apkabinti,pasikalbėti.
Po šitos netekties mano gyvenimas tapo nebe toks,kaip prieš tai.Kaip brūkšnys perbrauktas,prieš ir po.
Raminu save tuo,kad yra vaikai,reikia gyventi ir rūpintis,padėti jiems,kartu džiaugtis jų pasiekimais.Jie irgi nori matyti mamą laimingą,kaip ir aš juos.
Suprantu ir užjaučiu,kurios irgi netekote artimųjų...
is tikruju tavo likimas labai artimas man ir labai labai suprantu kaip jautiesi.laikykis toks jau gyvenimas .tu turi bent vaikuciu del kuriu gali gyventi ir dziaugtis jais.daug stipribes.turim laikytis!!!
