QUOTE(Daivija @ 2009 05 12, 23:06)
Man irgi laidotuves nebebuvo tokia baisi staigmena, kaip suzinota diagnoze ir daktaru prognozes: mirti gali arba uz valandos, arba us dienos, savaites, menesio. Mirs nuo kraujo issiliejimo i smegenis, nes metastazes jau buvo visur, tame tarpe ir kraujyje
O atrodo visada ejo pas gydytojus, tyresi, o suzinojo tragiska diagnoze likus porai savaiciu iki mirties
Taip praeina noras ir pasitiketi daktarais, kai gydo radikulita, kuris nepraeina nei po savaites, nei po menesio ir net nepasistengia nusiusti stuburo tomogramai, nes metastazes buvo ir stubure...
Mano mamą irgi gydė ilgokai nuo ataugų, radikulito. O kai praėjo masažų kursą, tai ir stuburas lūžo, nes ji sirgo mielomine, t.y. kraujo plazmos, kurią gamina kaulų čiulpai, vėžiu, arba, kaip mama sakydavo, onkologine liga. Lūžiai būna arba stuburo, arba šonkaulių, dubens kaulų. Kai lūžo stuburas, mes dar nežinojome diagnozės, su lūžusiu stuburu pravaikščiojo dvi savaites , kentė tragiškus skausmus. O tik vėliau ją operavo. Ją per dvejus metus nualino narkozė operuojant pasikartojančius lūžius, arkliškos chemijos dozės, ypač kai pernai buvo atsigulusi į Santariškes kaulų čiulpų transplantacijai. Atsisakė, nes ten jai padarė baisų užkrėtimą ir jau ten ji vos nemirė. Ji buvo laidojama nuo pat pradžių, kai tik sužinojo diagnozę. Bet ji labai labai norėjo gyventi, nė sykio iš jos neišgirdau, kad nori mirti. Dveji metai ligoninių maratonas. Visi per laidotuves sakė, kad ji iš labai stiprios moters tik pamažu tapo beviltišku ligoniu. Ir beviltiška ji buvo tik paskutinę dieną prieš mirtį. Visas kitas dienas ji buvo kovotoja. Ir aš už tai ją gerbiu iš visos širdies. Ji ir manyje, ir sesėje išugdė tą sugebėjimą visada eiti į priekį drąsiai, be suklupimų ir ašarų akyse. Vėl verkiu....
Siek neįmanomo, kad pasiektum maksimumą.
bent jau taip tikiuosi 
