Labas vakarėlis,
QUOTE(mamučiukas @ 2011 08 11, 16:21)
nuo diagnozės sužinojimo iki netekimo tik 2,5 mėn praėjo, taip viskas staiga ir netikėtai
iki tol sveika buvo. Paguldėm į Santariškes, namo jau nebegrįžo..... o taip laukiau stebuklo, kurio nebuvo
suku pasakyti, bet gal ir gerai, kad 2,5 mėnesio....Taip buvo lemta. Mes su žinia gyvenome 2,5 metų. Bandėm viską, kas įmanoma. Išleidom krūvas pinigų (pirkome brangius vaistus). Tikrai negaila nei mažiausio cento. Bet kai atsitrauki ir pagalvoji - kitaip nebūtų buvę. Aišku, mes kartu praleidome daugiau laiko - ir ligoninėse, ir šiaip pagelbėdamos. Bet tas laikas jau buvo kitoks - sekundometrui skaičiuojant sekundes....
QUOTE(viilda @ 2011 08 11, 18:24)
kaip sunku tiems mažiukams viską paaiškint, o maniškė per tris mėnesius neteko savo mylimiausios Močiutės ir Senelio, visada klausia kada jie grįš iš debėsėlio
Lyg pienės pūkų dvelksmas - greitai ir į visas puses išsilaksto vaikystė. Krykščiame iš laimės - jauni ir gražūs, pabučiuojame Mamai rankas ir bėgame gyventi gyvenimo. Paskui patys tampame mamomis ir tėčiais. Patys kantriai ir meiliai auginame mažylius. O mamos laukia. Kas šeštadienį kepa pyragus, nubraukia dulkes nuo mūsų vaikystės nuotraukų ir vis žvalgosi - gal atvažiuos. Žinoma, mes vis neturime laiko - darbas, savi vaikai, rūpesčiai... O mamos geros. Jos supranta, jos visada mus pateisina. Gal kitą kartą, gal kitą savaitę... Nors anūkus atvežkit, pravirksta... Na ko tu, mama, neverk, atlėksim trumpam...
Taip lekia metai. Užaugs ir mūsų vaikai. O mes kepsim pyragus, šluostysim dulkes nuo jų nuotraukų ir lauksim, lauksim, lauksim... O kas kart, nesulaukę, žvelgsim į motinos portretą, perrištą juodu kaspinu ir tyliai kartosim - jei tik Tu būtum gyva, aš tikrai atvažiuočiau..
Dar Mama nesirgo, bet vyrui aš visada kartojau "Ant kapų galėsime nuvažiuoti kartą ar du per metus, o kol yra pas ką - važiuokim..." Ir stengėmės taip ir daryti.
_________________________________
Šią savaitę jau lygiai metai po išėjimo. Šeštadienį metinės. Pastatėm paminklą. O vis tiek nesitiki, kad kažko trūksta, kad jau niekada neatidarys durų ar nepakels telefono ragelio...
as lygiai taip pat laukiu sapnu kada pamatysiu savo mama. Is pradziu kai jos netekau (pries vienerius metus) iki skausmo bijodavau ja sapnuoti, nes nezinojau kokia juose pamatysiu, kaip labai tai mane paveiks, taciau kai pirma karta suspanavau ja po jos nentekties ( tai buvo po 2 savaiciu gal) vis vel ir vel laukdavau tu sapnu, nes juose visada maciau ja linksma, besisypsancia, jauciau jos rankas ir apkabinimus, toki glaudu rysi 
