Su Mamyte paskutines Velykas ėjom į bažnyčią, ir ji pajuokaudama sako: turbūt paskutiniai metai kaip gyvenu, nes į bažnyčią ėjau, nes neturėdavo sveikatos...
paskui sode sako: oi, kaip gražiai žydi mano gėlės, turbūt kitąmet nebepamatysiu...
ir viskas išsipildė...
Nebuvau gera dukra, reikėjo dar daugiau Mamytei padėt, daugiau ją suprast...negalvojau, kad ką tap greit pasiims...Tik pradėjo dializuotis, tik atrodo viskas geryn... ir nieko...
dvi dukrytės mane tik palaiko...
Mamytės tėvai dar gyvi, kaip man sunku, kai matau visas vietas kur Mamytė augo, kur prabėgo vaikystė...
O kaip norėčiau aš vėl sutikti rytą pas MAMĄ...
QUOTE(viilda @ 2011 12 21, 22:32)
O kaip norėčiau aš vėl sutikti rytą pas MAMĄ...
Šitos dainos žodžiai mane visada graudindavo
Net kai mama buvo gyva ir net nesirgo. Asocijuojasi su vaikyste. O vaikystė - tai mano saulėtas šviesus kambarys, mamos prisilietimai - dar ir dabar jaučiu tą jausmą, kai ji pindavo kasas stipriai priglaudusi mano galvą prie savo pilvo Ir rytai kai jau suaugusi svečiuodavausi pas mamą... Mes niekur neskubėdavom gerdamos kavą ir besišnekučiuodamos. Pusryčiai trukdavo mažų mažiausiai valandą. Paskui eidavom į jos kambarį - ji į rankas imdavo savo siuvinius ir mes toliau kalbėdavom kabėdavom kalbėdavom...
O kaip norėčiau aš vėl sutikti rytą pas mamą...
QUOTE(Diax @ 2011 12 22, 01:06)
Ir rytai kai jau suaugusi svečiuodavausi pas mamą... Mes niekur neskubėdavom gerdamos kavą ir besišnekučiuodamos.
arba ryte Mamytė ateidavo į kambarį kur miega jos anūkėlė ir pasiimdavo pas save...
kokios jos buvo draugės, neišskiriamos...
Šiandien eisim su didžiąja į cirką, tai ji man sako, va močiutė irgi su mumis ėjo, kai nebuvo debesėlyje....
Kodėl taip neteisinga...Atsakymo aišku nerasiu...
QUOTE(Diax @ 2011 12 21, 22:17)
Ir aš neprisileisdavau minčių apie mirtį - stipriai tikėjau, kad mamai pavyks pasveikti ...
Žinokit, baisu taip sakyti, bet likus paskutinėms dviems dienoms verkiau ir prašiau Dievo greičiau pasiimti mamą, greičiau užbaigti jos kančias... Tai buvo siaubinga ...
QUOTE(viilda @ 2011 12 21, 22:32)
Nebuvau gera dukra, reikėjo dar daugiau Mamytei padėt, daugiau ją suprast...
Tikriausiai daugelis iš mūsų gyvena tokių minčių kamuojamos... Baisus paradoksas, kad ta banali frazė "per vėlai supratau..." deja deja - yra teisinga...
QUOTE(Diax @ 2011 12 22, 00:06)
...dar ir dabar jaučiu tą jausmą, kai ji pindavo kasas stipriai priglaudusi mano galvą prie savo pilvo
Kai mama susirgo ir vis daugiau laiko praleisdavo ligoninėje, aš, kaip vaikystėje, prašydavau, kad supintų man kasą : ) Pynė, kol pajėgdavo... Labai branginu tuos prisiminimus
Daugelio mūsų mamos išėjo po sunkios ligos. Ar Jūsų nekamuoja nerimas, kad ateity gali tekti patirti tą patį?... Pamenu, kai mama dar tik susirgo, sakydavo, kad bijo vieno - tų skausmų, kuriuos patyrė sirgdamas jos tėtis (mirė irgi nuo onko ligos). Ir likimas, deja, jai atseikėjo dar didesnį kaupą... Kad ir nenoromis, bet nuolat grįžtu prie minties - kas bus sekantis? Aš?...
mano mama nesirgo onko, tai buvo kažkokia beprasmė mirtis, gyvenimo nesusipratimas. ji mirė nuo krešulio, kuris susidarė po operacijos, ji jau sveiko, turėjo po poros dienų grįžti namo tikriausiai Dievas taip nusprendė, siuntė mums išbandymą. gal mes ne taip kažką darėm 
. kaip aš nelaukiu švenčių, kaip visiems džiaugsmas ir laimė, man kančia...
tikriausiai Dievas taip nusprendė, siuntė mums išbandymą. gal mes ne taip kažką darėm . kaip aš nelaukiu švenčių, kaip visiems džiaugsmas ir laimė, man kančia...
QUOTE(something else @ 2011 12 22, 11:08)
Daugelio mūsų mamos išėjo po sunkios ligos. Ar Jūsų nekamuoja nerimas, kad ateity gali tekti patirti tą patį?... Pamenu, kai mama dar tik susirgo, sakydavo, kad bijo vieno - tų skausmų, kuriuos patyrė sirgdamas jos tėtis (mirė irgi nuo onko ligos). Ir likimas, deja, jai atseikėjo dar didesnį kaupą... Kad ir nenoromis, bet nuolat grįžtu prie minties - kas bus sekantis? Aš?...
Baimė dėl ligos nekamuoja. Kamuoja baimė dėl mirties
Nors iš kart po mamos mirties buvau atsikračius jos, nes kai ji išėjo, buvo taip sunku, kad atrodo niekas daugiau sugniuždyti tavęs negalėtų. Dabar vėl pradeda kirbėti nerimas dėl artimųjų Kiek laiko jūsų mamytė kamavosi siaubinguose skausmuose?
Dėk jūsų brolio vakar pagalvojau. Ar jis bėga nuo minčių ir neigia mirtį, ar slepia savo jausmus... Gal tiems, kurie slaugo ligonius neasitraukdami nuo patalo lengviau susitaikyti su mirtimi - nes mato kančias, kurios pradeda atrodyti beprasmėmis ir patys pavargsta nuo slaugos...
Papildyta:
QUOTE(nelita @ 2011 12 22, 11:49)
kaip aš nelaukiu švenčių, kaip visiems džiaugsmas ir laimė, man kančia...
Aš jau nuo labai senai Kalėdų laukiu su nerimu. Nes jos dažniausiai būna užtemdytos tamsiu šešėliu ar skaudžiu sukrėtimu
Noriu, kad Kalėdos būtų kitokios - džiaugsmingos, šiltos, jaukios, bet metai iš metų jos būna kitokios
QUOTE(Diax @ 2011 12 22, 11:54)
Gal tiems, kurie slaugo ligonius neasitraukdami nuo patalo lengviau susitaikyti su mirtimi - nes mato kančias, kurios pradeda atrodyti beprasmėmis ir patys pavargsta nuo slaugos...
Tiesa sakant, mes visi buvome pavargę. Pervargę... 1,5 paskutiniuosius metus skausmas buvo nuolatinis palydovas. Ilgainiui jo nemalšino nei morfijus, nei kitos priemones. Kažkada viena gydytoja yra kartojusi, kad skausmo malšinimui lubų nėra. Yra, tikrai yra... Kai nepadeda niekas. Baisu matyti, kaip Tavo mylimiausias žmogus palūžta ir fiziškai, ir dvasiškai. Tada ir pats imi neadekvačiai situaciją vertinti...
O dėl brolio... Man regis, jis tiesiog sugebėjo atsiriboti. Pasistatyti sieną, pro kurią neprasimuša širdgėla. Kartą jam išsprūdo: esu už Jus visus stipresnis!.. Kurgi ne....
QUOTE(something else @ 2011 12 22, 13:39)
Tiesa sakant, mes visi buvome pavargę. Pervargę... 1,5 paskutiniuosius metus skausmas buvo nuolatinis palydovas. Ilgainiui jo nemalšino nei morfijus, nei kitos priemones. Kažkada viena gydytoja yra kartojusi, kad skausmo malšinimui lubų nėra. Yra, tikrai yra... Kai nepadeda niekas. Baisu matyti, kaip Tavo mylimiausias žmogus palūžta ir fiziškai, ir dvasiškai. Tada ir pats imi neadekvačiai situaciją vertinti...
O dėl brolio... Man regis, jis tiesiog sugebėjo atsiriboti. Pasistatyti sieną, pro kurią neprasimuša širdgėla. Kartą jam išsprūdo: esu už Jus visus stipresnis!.. Kurgi ne....
O dėl brolio... Man regis, jis tiesiog sugebėjo atsiriboti. Pasistatyti sieną, pro kurią neprasimuša širdgėla. Kartą jam išsprūdo: esu už Jus visus stipresnis!.. Kurgi ne....
Vyriška pozicija...
Klausiau dėl skausmų, nes kai mama sirgo, nebuvau radusi temos, kur bendrauja merginos, kurių mamos ar kiti artimieji serga onko ligomis. Tai nežinau kaip kitiems būna. Mano mamytė nepakeliamai kankinosi 10 dienų - net morfijus nepadėjo
Daug dienų, nors kažkodėl taip ir maniau, kad kiti kankinasi dar ilgiau... Duok, Dievuliau, jiems visiems dangų
Papasakokit, kaip po mamos mirties sekasi bendrauti su artimaisiais, konkrečiai - tėčiais?
Pati stengiuosi palaikyti kuo artimesnį ryšį, kad žinotų, jog reikalingas, mylimas. Tėtis labai jautrus, akivaizdžiai jaučiasi nelaimingas (ar galėtų būti kitaip??). Nors lyg ir išsikalbam, pasiguodžiam vienas kitam... Bet kartais jaučiuosi taip, lyg mano pastangos "į vienus vartus". Pvz., šiandien pareiškė, kad nevažiuos pas mus sutikti Naujųjų, nes "nieko nenori"
Betgi vienam likti -- anaiptol ne geriau bus. Ir ne tik jam...
Pati stengiuosi palaikyti kuo artimesnį ryšį, kad žinotų, jog reikalingas, mylimas. Tėtis labai jautrus, akivaizdžiai jaučiasi nelaimingas (ar galėtų būti kitaip??). Nors lyg ir išsikalbam, pasiguodžiam vienas kitam... Bet kartais jaučiuosi taip, lyg mano pastangos "į vienus vartus". Pvz., šiandien pareiškė, kad nevažiuos pas mus sutikti Naujųjų, nes "nieko nenori"
Betgi vienam likti -- anaiptol ne geriau bus. Ir ne tik jam...
QUOTE(something else @ 2011 12 30, 17:14)
Papasakokit, kaip po mamos mirties sekasi bendrauti su artimaisiais, konkrečiai - tėčiais?
Pati stengiuosi palaikyti kuo artimesnį ryšį, kad žinotų, jog reikalingas, mylimas. Tėtis labai jautrus, akivaizdžiai jaučiasi nelaimingas (ar galėtų būti kitaip??). Nors lyg ir išsikalbam, pasiguodžiam vienas kitam... Bet kartais jaučiuosi taip, lyg mano pastangos "į vienus vartus". Pvz., šiandien pareiškė, kad nevažiuos pas mus sutikti Naujųjų, nes "nieko nenori" Betgi vienam likti -- anaiptol ne geriau bus. Ir ne tik jam...
Pati stengiuosi palaikyti kuo artimesnį ryšį, kad žinotų, jog reikalingas, mylimas. Tėtis labai jautrus, akivaizdžiai jaučiasi nelaimingas (ar galėtų būti kitaip??). Nors lyg ir išsikalbam, pasiguodžiam vienas kitam... Bet kartais jaučiuosi taip, lyg mano pastangos "į vienus vartus". Pvz., šiandien pareiškė, kad nevažiuos pas mus sutikti Naujųjų, nes "nieko nenori"
Betgi vienam likti -- anaiptol ne geriau bus. Ir ne tik jam...o mes niekada nebuvom artimi su tėte. nežinau kodėl, kžk barjeras. visada buvom su mama artimos labiau. ji buvo mano geriausia draugė. po jos taip ir neradau kito žmogaus. o tėtė kentėjo, bet jis išsigydė turbūt vienas kaip ir aš. jei tik gali nepalik jo vieno, tokiomis min svarbu palaikymas, ypač artimųjų
QUOTE(something else @ 2011 12 30, 16:14)
Papasakokit, kaip po mamos mirties sekasi bendrauti su artimaisiais, konkrečiai - tėčiais?
Man irgi vis knietėdavo paklausti kaip jūsų tėčiai pergyveno žmonų mirtį.
Man čia asmeniškai skaudi tema...
QUOTE(Diax @ 2011 12 31, 01:04)
Man irgi vis knietėdavo paklausti kaip jūsų tėčiai pergyveno žmonų mirtį.
Mano tai turbūt labai labai sunkiai, kad išėjo pas Mamą praėjus trim mėnesiams ir 10 dienų...Neatlaikė širdis...
Bet per tą laiką mačiau, kad jam sunku buvo, sunku buvo ir man, kažkaip nebespėjom pasikalbėti...Pyko, kad MAMĄ. laidojom jos gimtinėj...
