Auginu ne savo biologinį vaiką...

Suprantu tą norą. Manęs ištisinis sėdėjimas namie tikrai nedžiugintų. Tačiau reikia turėti omeny, kad su vaiku (nei su biologiniu, nei su įvaikintu) negali planuoti nieko. Jei viskas gerai su vaiku, tai viską bus įmanoma ne per daug sunkiai suderinti. O jei ne, tai gali nepasisekti.

Paprastai didžioji dauguma mamų su biologiniais vaikais iki metų pabūna namie. Tačiau žinau ne vieną (nors ir ne tiek daug), kuriai dėl vaiko teko pabūti namie ir iki 2 ar 3 metų. Pvz. vaikas turėjo vystymosi sutrikimų (nelabai esminių, iki mokyklos išaugo), bet savo laiku reikėjo nuolat vaiką vežioti pas gydytojus, kone kasdien į procedūras ir pan. Negi auklei viską paliksi?... Nežinau

Su įvaikintais irgi visko būna. Jiems svarbu susigaudyti kas jų tėvai. Ir yra vaikų, kuriuos iš karto įvaikintus (jei vaikas metų ar vyresnis) atiduoda į lopšelį/darželį ir viskas ok. Vaikas be problemų adaptuojasi. Yra tokių, kurie, nesiadaptuoja ir jiems reikia pabūti namie. Kasdien matau vieną tokį sunkų atvejį (įtėviai su juo namuose nebuvo, iš karto atidavė į darželį, jau praėjo keli metai, o vaiko elgesys kaip vaiknaminio...)

O iš savo patirties galėčiau pasakyti taip. Jeigu nepavyksta susilaukti savo vaikų (o vis tik tai nenusakomas ilgesys viduje) tai keista, kad Jums pirmiausia rūpi ne vaiko interesai, o tai, kaip jausitės Jūs. Beveik kiekvienai vaiko trokštančiai moteriai yra svajonė vaiką myluoti, auginti, užmigdyti, eiti su juo pasivaikščioti... Ir tik tada kai tai susigyveni su tuo džiaugsmu, kai rūpestis tampa kasdienybe, tada jau imi ilgėtis ir kito pasaulio ir galvoti o kaip čia nors trumpam ištrūkti, neužsidaryti. O jei pardedate nuo minčių, kaip pabėgti nuo rūpinimosi trokštamu vaiku...

Aš nesistengiu pabėgti nuo vaiko tieiog stengiuiosi pabėgti nuo problemų kurios gali kilti jei teks ilgiau sėdėti namuose. Pirma pschologionės, antra finansinės žinote tą baisų žodį KREDITAS .
Problema ta kad aš uždirbu tiek pat kiek ir vyras tik didžioji dalis vokelyje..... Taigi socialinės garantijos nulis. Bijau kad nelabai bus iš ko gyventi jei aš nedirbsiu.
Žinot esu gimusi po svarstyklių ženklu tai visą savo gyvenimą apie viską vis svarstau ,svarstau ir svarstau. Išvedu visus aplinkinius iš kantrybės ir vistiek svarstau. Padarau sprendimą ir galvoju dar pusmetį ar gerai padariau.

Stiprybės priimant sprendimą. Ne tu viena pasaulyje susidurei su svarstymais . Sudėliok ant lapo visus privalumus . O garantijų su vaiku niekas negali duoti . Ir visai nesvarbu tavo jis ar ne tavo gimdytas. Vietoj tavo gimdos jis užaugs jūsų širdyse. Ir tai tas pats. Jis /ji bus neatsiejama jūsų dalis. Kiek džiaugsmo jis jums suteiks. Ne viskas gyvenime remiasi vien į finansus. Žinau , kad tai svarbu. Bet jums irgi svarbu būti tėvais. Mažam žmogučiui kuriam jus būsit visas pasaulis. Sekmės . :4u.

Na pagaliau aš galiu pateikti bent viena argumenta kodel aš vis rašau kad man svarbu kaip aš jausiuosi. Tiesiog aš esu stiprei išreišktas kinestetikas taigi aš negaliu pasaulio matyti jo neperfiltravus per savo jausmų prizmę.
Žinot tiesiog po vienų pardavimų kursu man tiesiog pasodarė lengviau suprasti kitus žmones ir jų pasaulio suvokimą.
Pvz aš savao viršininkui aiškinu problemą ir papunkčiui smulkiai aiškinu jis stovi klauso aš baigiu o jis sako nieko nesupratau, tada aš paimu bendrą problemos vaizdą ir jos nedetalizuoju jis viską kuo geriausiai suvokia.
Kitas variantas viršininkas man sako kaip reikia išspręsti problemą aš išklauau ir paprašau paunkčiui ir smulkiai. Išpradžių mane tokie variantai varydavo iš proto paskui po kursų suvokiau kad tiesiog taip žmonės priima ir perduoda informaciją ir kad su tom savybėm gimstama o ne igijamos.
Pasak pshologės didelės dramos būna šeimoje kai šeimoje būna keli ryškiai išreikšti skirtingi pasaulio suvokimo žmonės jie nesusiklaba tarp savęs nes negali suprasti ko kitas nori. Jei bus idomu tai vėliau galėsiu aprašyti vieną žmogaus pririšimo būdą prie savęs būdą. Teko klausytis neuro lingvistinio programavimo kursus (psichologinio programavimo).

Sorry nieko nesupratau?Kiekvienas savaip supranta. Tai yra faktas. Net ir santuokiniai jai suranda bendrą veiklą bendrą tikslą jiems yra lengviau sutarti ir sugyventi. Tam ir yra kuriama šeima gyventi kartu o vaikai yra tai pilnatvei užpildyti.

Pries isivaikindama skaiciau ir as tuos atsiliepimus. Buvo apie ka pamastyti, bet nei minutes del to nepradejau abejoti savo sprendimu. Priesingai, tie atsiliepimai kaip tik man padejo isitikinti, kad mano sprendimas tvirtas ir nepajudinamas, ir kad jis nepasikeis pagalvojus, kad bus sunku. Nes juk ne tam tokius dalykus darau, kad butu lengva Kaip beje ir daug ka kita gyvenime...
O "blogai" manau ne tas zodis, kuriuo reiktu apibudinti daugeli aprasytu situaciju, daugumoje atsiliepimu mamos tiesiog dalinasi patirtimi, ir bent jau man tas buvo labai naudinga - savo mazylio adaptacijos laikotarpiu ivairus netiketumai itin nebestebino. Dabar jau ir as daug ka turiu papasakoti, bet ka galeciau pasakyti apibendrinant? Ar viskas taip, kaip parasyta - taip, buvo ir buna visko Ar tai blogai? Cia jau kaip pats tai vertini - pvz. kai vaikas su su didziausiu dziaugsmu daro kazka, ko pries pusmeti paniskai bijojo, tada zinai, kad ta pusmeti nugyvenai ne veltui. Ir nevadini tos patirties bloga, o tiesiog dziaugiesi girdedamas ta pati graziausia pasaulyje juoka, ir dziaugiesi, kad gali padeti tam mazyliui augti, mokytis, dziaugtis ir juoktis...

Na aš paklbėjau su vyru ir seserim (ji dirbo aukle JAV ) ir manau apsisprendžiau įsivaikinsiu vaikuti ,bet norėtusi iki pusės metų
Tik labai jaudinuosi dėl pirmų dienų. Neteko net rankose laikyti mažą vaiką na bet jei kas turiu draugę kuri greit turės antrą vaiką tai tikiuosi kad bet žodinių patarimų sulausiu.

Tikrai ne visi vaikai vienodi... Juk biologiniai irgi kiekvienas turi savo charakterį. Taip, mano asmeninė patirtis su 2 mergytėm (paimtom 1.5 ir 2.5 metukų) tokia: klykė maudomos, paniškai bijojo katės, šuns, žmonių. Per naktį atsibusdavo 15-20 kartų (pamainom)... Iki šiol daro į kelnes bei lovą (su pertraukom- tai viena, tai kita), tepliojo sienas kakom , kišo šlapias kelnaites į šaldytuvą... Taip pat RIJO (tikrąja šio žodžio prasme)... Bet jos- didžiulis džiaugsmas, visi šie vargai pasimiršta... Jau žino, kad aš jų mama, nebevadina taip visų sutiktų moterų ... Labai myli, dažnai bučiuoja, apkabina ... Kartą, kai supykusi didesniąją išbariau, ji mane apkabino ir , į akis pažiūrėjusi, lyg priekaištaudama, pasakė:"mama, bet juk aš tave myliu" Dėl tokių akimirkų verta gyventi. Ir nemanau, kad jei būčiau žinojusi, kad bus taip sunku, būčiau atsisakius. Visi vargai pasimiršta, džiaugsmas lieka. O pokalbiai skirti ne gąsdinimui, o žinojimui, kad taip būna... Tiesiog paskaičiusi aš ramesnė- taip TURI BŪTI, aš viską darau gerai. .. Manau, kad dar vieną vaikelį ateityje priimsim į šeimą. Neišsigąskit, visi vargai laikini. Kuo mažesnis vaikas, tuo lengviau ir greičiau viskas susitvarkys...

Skaičiau internete pranešimą iš VTAT ,ten sakė kad berniukai labai, labai mažai įvaikinami. Kame čia reikalas ar berniukai daug sunkiau auklėjami ar čia ........
Gal kas turi kokių nors pamąstymų.

Manau todėl, kad didesnės įvaikinimo iniciatorės šeimoje yra moterys. O joms dažniausiai norisi susilaukti būtent dukrytės.

Labai gražiai parašyta...

Na, aš turiu du berniukus, tai norėjau mergaitės...
Jei būčiau turėjusi dukrytes, norėčiau berniuko
O kaip mąsto kiti- sunku pasakyti. Gal bijo alkoholizmo sindromo ir vyriškos agresijos, kurie gali būti paveldėti?