Šiandien dirbau nuobodų darbą, tai kartu skaitinėjau internete visokius straipsnius apie tai kada ir kaip pasakyti vaikui apie įvaikinimą. Kai kas pasirodė įdomu.
Siūloma pasakyti kaip galima anksčiau, kai tik jis pradeda suvokti. Vienur mačiau siūlomą amžių 3 metus, kitur 3-5 metai. Siūlo apie įvaikinimą pasakoti natūraliai be jokios vidinės įtampos. Vaikas pajutęs įtampą (o jis būtinai pajus) gali imti tapatinti įvaikinimą su kažkokiu blogu dalyku. Buvo įdomi mintis - visiškai nesvarbu ką Jūs tai vaikui pasakysite (tokiame amžiuje esmės jis vis vien nesupras), svarbu kaip. Apie įvaikinimą siūlo pasakoti parodant kokį didelį džiaugsmą jo atsiradimas atnešė šeimai. Svarbu, kad žodį "įvaikinimas" vaikas tapatintų su džiaugsmu o ne su kokia nors skriauda.
Įdėsiu savo trigrašį - kažkada (gal kokių 3,5 m.) dukrai pasakiau, kad kai atvažiavome ir susidraugavome, ji buvo be galo miela, gera, tapo mylimuke, spindulėliu, etc. ir mes labai norėjome, kad ji būtų mūsų dukrytė ir gyventų kartu t.t. Tai kurį laiką ji visa švytėdama prieidavo ir prašydavo papasakoti, o kaip ten buvo. Ir jei aš pamiršdavau, visuomet patikslindavo, kad ji buvo ne tik mylimukė, bet ir spindulėlis (ir net pati apsaldavo nuo savo žodžių), kad ne "labai", o "labai labai" norėjome, kad ji būtų mūsų dukrytė
as manau kad pasakyti jog jis ne musu reiks kokiu 5metu, dabar nera reikalo, jis dar nieko nesupras 
O renkiesi is saraso kuri duoda VT, mums buvo visi berniukai, mergyciu 
Na mes abu veziai 
.
Svarbiausia, kad tas jausmas pasibelstų į širdelę. Ir tuomet nesijausi taip, tarsi atlieki žygdarbį. Viskas tada vyksta, taik tarsi gyvenimas net nepasikeitė, arba senai taip turėjo būti. 
Ir dar.... kaip gera kai vaikutis pasako, cia Justuko zodziai:
Evute, nemoku apsakyti kaip gera 
