Čia toks kaip ir beveik netyčiukas gavosi

Šiaip gimus pirmajam abu su vyru daug diskutavom apie antrąjį, nes mūsų įsitikinimu vieno per mažai. Tai yra savo pliusų, savo minusų. Pirma, kažkaip bijau nutolti nuo darbų, nes tiesa pasakius šlovingos karjeros susikūrus deja neturiu - esu paprasta ofisinė "žurkė" su tikrai nemilijoniniu atlyginimu

Antra vertus pagimdyt vieną, padirbt vos čiut čiut ir vėl išeit atostogų irgi kažkaip nesąmonė. Dabar planuoju vaikelius augindama pasibaigt doktorantūrą ir vėliau "įdarbinti" savo diplomą. Tiesa, pasigirsiu darbą pagal specialybę gavau, kai pirmagimiui buvo sukakę vieneri ( aišku, nepilnu etatu ). Man labai padeda mano tėvai - kol dirbu vaikelį pažiūri

Dar kas paskatino pasiryžti- na man jau 27, aišku, šiais laikais gimdo ir vyresnės moterys ir jokia čia tragedija, tik įtariu, kad čia paskutinis aukso amžius Lietuvoje su tokiomis sočiomis tėvystės atostogomis. Aišku, nuogąstauju ir dėl tokių dalykų- kaip sugebėsiu savo dėmesį padalinti abiem vaikučiam, gi pirmam dar nė dviejų metukų nebus. Tai va kol tėveliai pliusus minusus dėliojo, pagrandukas pats ir atkeliavo. Realiai tai aš normaliai ir nesisaugojau- ginė buvo išrašius kontraceptikų maitinančioms, bet aš jų nedrįsau vartoti, o tie spermicidiniai kontraceptikai ( tos kišamos tabletės), kaip matot nelabai apsaugo
Na ir priteršiau jums eterį