QUOTE(saulala @ 2007 03 29, 15:33)
Matyt, pačio mito neskaitei, kad manęs nesupratai
Bent jau Greimo knygoje jis taip prasideda: Sovijus buvo žmogus...
Teko skaityt ir ne kartą, visgi prastudijavau etnologiją 10 metų.
Reikalas tai tas, kad jei tekste ir sakoma, jog žmogus buvo, tai toli gražu nereiškia, jog turima galvoje paprastą žmogus. Dauguma mitologinių tekstų veikėjų pasižymi savybėmis, kurios žmonėm nebūdingos ir artimesnės dievams. Mitologiniu personažu gali būti tiek dievai, tiek kitos įvairios būtybės (tarkim, laumės, fėjos), tiek ir žmonės (tarkim kad ir pasakų veikėjai). Dažnai tautų mitologijose gentis yra kildinama iš žmogaus ir mitinio personažo santuokos - galima sakyti, jog toks asmuo buvo "žmogus", bet vargu ar galima sakyti jog toks žmogus buvo istorine asmenybe - o jei jei jau pasakojama apie ne istorinę asmenybę, paprastai laikoma jog tokia asmenybė yra mitologinė, ypač jei ji yra susijusi su svarbių religinių pokyčių įdiegimu, etiologija ir pan. Be to, tiek lietuvių tie kitų tautų Dievas mėgsta kartais pasivaikščioti žmogaus pavidalu, pvz. daugelyje sakmių Dievas pasirodo senelio pavidalu. Be to, Sovijaus atveju, tai gali būti ir metraštininko pozicija, supriešinanti pagonišką religiją su krikščionybe: Sovijus - žmogus, reiškia visa kas su juo susiję yra paklydimas, neturi jokios krikščioniškos (dieviškos) reikšmės. Na bet čia teorija.
Jei jau apie tą patį Sovijų, tai pridedu tekstą iš Jono Malalos kronikos (1261), pačios spręskit ar žmogus, ar ne žmogus buvo:

Tai vienas seniausių šaltinių apie baltų religiją ir laikomas sąlyginai patikimu, nes berods autorius buvo neblogai informuotas apie baltų tautų pasaulėžiūrą.
Pasakojimas apie vieną pagonišką paklydimą, apie tai, kad jie Sovijų dievu vadina
Sovijus buvo žmogus. Pagavęs šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė jas savo pagimdytiesiems iškepti. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo. Mėgino jis nusileisti į pragarą. Pro aštuonerius vartus [praeiti] negalėjo, pro devintus savo norą patenkino, padedamas savo pagimdytojo, kitaip tariant sūnaus. Broliams ant šio supykus, [šis] išsiprašė jų, kad nueisiąs ir susiieškosiąs tėvą, ir atėjo į pragarą. O tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį, ar gerą atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: "Ak! kirminų ir šliužų ėdamas buvau". Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įkėlė jį į medį ir paguldė ten. Rytą paklaustas, tasai tarė: "Bičių ir daugybės uodų ėdamas buvau, aiman, kaip prastai miegojau". Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį laužą ir įmetė jį į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjęs. O tasai jam tarė: "Kaip kūdikis lopsy saldžiai miegojau".
O didis šėtoniškas paklydime, kuris buvai įvestas į lietuvių giminę ir jotvingių, ir prūsų, ir jemų, ir lyvių, ir daugelio kitų, kurios sovika vadinamos ir mano, kad jų sielų vedlys į pragarą esąs Sovijus, gyvenęs Abimelecho laikais, ir [kurios] po šiai dienai savo mirusiųjų kūnus degina laužuose kaip Achilas ir Eantas ir visi kiti graikai. Šitą paklydimą Sovijus paskleidė, kad jie aukotų nelabiems dievams Andajui ir Perkūnui, kitaip tariant, griaustinui, ir Žvorūnai, kitaip tariant, kalei, ir kalviui Teliaveliui, nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia žemėje, ir įmetusiam jiems saulę į dangų. Šitas nelabas paklydimas atėjo pas juos iš graikų. O metų nuo Abimelecho ir nuo nelabojo Sovijaus gausios giminės iki šių metų, kai pradėjome rašyti šią knygą, yra 3000 ir 400 ir 40 ir 6 metai.
(Iš Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, TI, p.267-268)