Radau šią temą ir gal pasikartosiu, nes noriu perduoti Snapei linkėjimus

ir pasakysiu, ką išgirdau ir kaip pajutau. Adventas tai metas prieš Kristaus gimimą, tai metas, kai jo tuomet niekas nelaukė ir neišgirdo daugelis jo ateinant, tad mes, jau žinodami, pakartojam, atkartojam tą metą prieš tūkstantmečius, bet jau žinodami, laukdami, budim tyloje, susilaikyme, kad išgirstumėme Dievo pasibeldimą į mūsų širdis ir namus. Kristaus gimimas - Dievo Nusižeminimas, kai tas, kuris laisvas ir begalinis ir amžinas gimė tuo, kas yra trapu, laikina, mirtinga - kūnu, dėl žmogaus, tad pasninkavimo advento metu prasmę suprantu, kaip susilaikymą, kaip savo laisvės apribojimą, tam tikra prasme sudienimo kelią. Galiu, esu laisvas, bet...apsiriboju, savo galios jėga nugaliu savo gi galią daryti ką noriu...Gal tiek
Ir dar kaip sakė vienas kunigas "valgykit jūs mėsą, jūs tik vienas kito nevalgykit"...
P.S. ir sutinku su Lingu Lingu, kad tai man tarkim panašu į metą prieš gimdymą, kai tarsi užsiskledžiu savy laukime, kai klausau, ką jaučiu, savęs, kai norisi būti vienumoje ir natūraliai gaunasi susilaikyti nuo šurmulio, kasdieniškų minčių, net nebuvau apie tai pagalvojus...net tarkim rytuose nėštumo metas vienintelis, kai moteris gali atsisakyti būti su vyru, visi supranta, kad ji laukime - o tai šventa...
Neapsakomas grožis!
Ant jaunų žaliųjų lapų
Srūva saulės šviesa
Bašio Macuo