Išaušo liepos 17 rytas. Tą dieną tuėjau gimdyti...
Tačiau puškavau kaip puškavusi ir jokių gimdymo žymių nejaučiau...Liepos 28 rytą lankiausi poliklinikoje, kur atliko tyrimus. Pasakė, kad viskas gerai, nuramino, kad pirmą kartą dažnai vaikiukai gimsta vėliau, negu nustatyta ir patvirtino, kad šiandien dar negimdysiu...
Sumaniau aplankyti draugę. Buvo pietų metas ir pakliuvau į cepelinų balių...
Taigi, suvalgiau 4, net kvėpuoti pasidarė sunku... Na, pamaniau, gerai, kad šiandien gimdyti nereikės... Nes net kvėpuoti darosi sunku nuo persivalgymo... Apie 7 vakaro dar užsukom pas mano tėvus. Pritūpiau, norėdama paimti nukritusį telefoną ir pajutau,lyg būčiau apsišlapinusi... Hm...apsi..., pamaniau... Atsistojau, - jokio vandens, jokių skysčių daugiau nebuvo... Vėl atsitūpiau... Vėl sudrėkau... Kadangi girdėjau, kad vandenys pasileidžia dideliu kiekiu, nelabai supratau, kas man darosi... Tuo metu, kai tūpčiojau ir vėl stojausi, virtuvėje šeimininkaujantis tėtis paprašė nuvažiuoti į daržą parvežti svogūnų... Apsimoviau sesers kelnes ir paėmusi autobusiuko raktelius, nuvažiavau į daržą... Grįžau su tais svogūnais, pasiskambinau tetai, kuri kadaise dirbo akušere. Ji kuo greičiau liepė man važiuoti į polikliniką...Tačiau aš neskubėjau, parvažiavau namo, įsidėjusi įklotą, laukiau skausmų... Artėjant vidurnakčiui, užsimaniau važiuoti į polikliniką. Tiesą pasakius, suisterikavau- kad taip po truputį išbėgs visas skystis, o skausmų taip ir nepajusiu...
Žinoma, kelyje būtinai turėjo sustabdyti policija. Jaunas vyriškis paprašė dokumentų, o mano vyras flegmatiškai atsakė: Šiaip tai gimdyt važiuojam, bet tuoj surasiu" Žinoma, dokumentų policininkas nebereikalavo, tik palinkėjo sėkmės...
Štai mes ir gimdymo namuose... Kažkas gimdo; už durų sklinda riksmas ir daktarės raginimai: "stumk, stumk" Gimdyvė paniškai klykia, gydytoja šaukia, kad ji apsiramintų...
Stebiu balantį ir raustantį savo vyro veidą."Nebijok, aš taip nešauksiu",- nuraminu jį...Niekada nešaukiu, kadangi esu pakankamai kantri...Man duoda atskirą palatą, pastato klizmą. Ach, tie nelemti 4 cepelinai, kuriuos suvalgiau per pietus... Kad būčiau žinojusi, kaip dėl to pasigailėsiu...
Kiekvienas skausmo priepuolis sukelia pykinimą... Vyras stovi šalia su didžiuliu indu ir laukia, kol išsivemsiu...
Akušerei įėjus, klausiu, kiek dar reikės kentėti ir kada pagaliau prasidės gimdymas.."Kentėk, kiek gali, o kai nebegalėsi, pasakyk"-atsako ji.
Hm, kai nebegalėsiu kentėt, turbūt numirsiu... Vis nesuprantu, ką reiškia tas posakis ir kada aš pajusiu, kad nebegaliu kentėt...
Vėl klausiu, kada žmogus nebegali kentėt...Ji, praradus kantrybę prieina ir sako, na, gerai, patikrinsiu...
Ir tik prisiartinusi prie manęs sušunka: "O, Dieve, tu gi jau gimdai! Kodėl nieko nesakei?" Operatyviai dedasi kepurę, maunasi pirštines, kviečia gydytoją... Liepia pastumti stipriau, sako, -"matosi galvytė" ... Paklausiu "-ar ne ryža?" Tas klausimas joms sukelia juoką... Pagaliau šiltas kūnelis maloniai išlenda ir mano dukrytę padeda man ant krūtinės... Paraudusi, gleivėta ir šiek tiek kraujuota, - bet pati gražiausia iš anksčiau kada nors matytų
.... Po gimdymo vyras siūlosi pasilikti, kadangi viskas užtruko iki 6 val ryto... Tačiau matau, kad jis bet kuriuo atveju gali smigti ir išleidžiu jį namo... Juk vis tiek nemiegosiu... Ką tik gimė mano pirmoji dukra, ir net nesusimąstau, kad galiu nematyti jos tas pirmąsias valandas...Dabar jai jau 6 metai... Bet dar niekada nerašiau jos gimdymo istorijos 
