QUOTE(Ramunike @ 2007 08 10, 22:10)
Gal kvailas klausimas, bet kada jūsų artimieji sužinojo diagnozę... Gal geriau pirma man pasakyti nei gydytojams...
Aš galvoju, kad reikėtų pasakyti gydytojams, tik susitarti taip, kad pasakymo metu būtumėte šalia jūs. Tai išties labai opi ir sunki problema, nes tėvelis ko gero jaučia, o gal net žino, tik slepia nuo jūsų.
Apgalvokite ir pasiruoškite šiai situacijai, kad nebūtų spontaniška ir labai ašaringa. Pirmiausia įsiavizduokite, kokių žodžių norėtumėt Jūs, koks padrąsinimas ar užuojautos žodžiai tiktų Jums, kokie suerzintų. Gerai pažindama tėvelį, galit ir įsivaizduoti, kokių žodžių, o gal tylos jam reikia.
Man teko patirti priešingą situaciją pasakyti savo nejauniems tėvams, kad sergu, delsiau pusę metų, tariausi su šio skyrelio lankytojoms, net su psichologais, labai palengvėjo, kai pasakiau.
P.s. pasakyčiau tik, kai būtų aiški situacija. Gydytojai aiškinasi, bijo apsirikti. Nustačius stadiją bus parinkats gydymas. Man gydymas buvo pradėdas 20 d. po diagnozės. Manau, kad neskubama ne piktybiškai, kartais geriau neskubėti, nei padaryti taktinių gydymo klaidų. Vyresniame amžiuje retai būna labai agresyvios ir greitos eigos vėžys. Delsimas labaiu pavojingas jauname amžiuje.
Ramunikės siūlomi visokie aplinkeliai, manau, nėra geras pasirinkimas, matydamas, kokie tyrimai yra atliekami, tėvelis pats supranta, kad liga, ko gero yra rimta, nutylėjimas taip pat nėra geras dalykas: gulėjo skyriuje pagyvenusi moteris, kuriai artimieji nesakė, ji manė, kad jai tik gumbas, kiti ligoniai paprotino, koks gumbas ištikrųjų yra.