QUOTE(pingvinuke @ 2006 03 04, 18:54)
Aš puikiai visas tas baisias stadijas isgyvenau ,kokias tik išgyvena mylinti mama ,turinti sergantį ir beviltišką savo vaiką.Puikiai suprantu tave Deila.Per tuos 6 metukus augo mano mažylis,kartu su juo augau ir keičiausi aš.
Visko per tuos metus buvo tiek daug,kad dabar galiu visiems pasakyti,kad gal likimas ir pasirinko mane būt jo mama,nes aš išties esu labai stipri ir tvirta.
Iš pradžių mane aplankė nepripažinimo liga.Aš nesugebėjau patikėti,jog mano vaikas kitoks.Tikėjau,kad tuoj pabusiu ir jis bus sveikas.Bet taip nebuvo

Gydytojai vis mažiau mums davė,bet kokios vilties.Paskui jie atvirai kalbėjo,kad nebetikėtume jeis.Aš jeis nebetikėjau.Susitaikiau su liga ir kad jis visada,visada bus beviltiškas.Tada mane apemė gėdos jausmas.pradėjau gėdintis savęs ir savo vaiko.Slapsčiasui nuo buvusių kažkada artimų draugų.Visus juos praradau,nors jie net neįtarė dėl kokių priežasčių.Paskui kaip ir tau atėjo troškimas jo netekti.Tiesiog manijakiškas noras buvo abiems palysti po mašina.

nenorėjau,kad jis visą gyvenimą kentėtų,kad būtų visų pokalbių ir pašaipų objektu.Be jo nenorėjau gyventi ir aš.

Visi miegodavo ,o aš kurdavau visokias nežmoniškas istorijas.isivaizdavau,kaip jam ir sau duodu kažkokių vaistų ir mus jau randa mirusius.Norėjau labai,kad taip ir būtų.Bandžiau atbukusiom mintim lėtai vaikščioti ,tikėdama,jog kas nors mus nudauš iš to siaubingo gyvenimo.Bet visi sustodavo ir ilgai nobodžiai mus praleidinėjo.kai vieną kartą piktas vairuotojas mane iškoliojo,kad jam laisvė brangi,aš staiga supratau,kad galiu dar kažką padaryti nelaimingu.bėgo laikas ir aš radau šį forumą,radau bendraminčių,tokio pat likimo mamų ir visiškai su tuo nieko nesusijusių.Kažkas davė pasiūlymą sukurti panašių šeimynėlių forumą.Geros Rusnės dėka ir drugiškumu jį sukūrėme.
šeimų auginančių vaikučius su negalia[/URL]Atsirado gerų bičiulių.Aš pradėjau tikėti savimi,pradėjau tikėti gerais žmonėmis.Pradėjau tikėti ,kad nesu visiškai atstumta ir tokia vienintelė.Man labai padėjo atsigauti daug gerų supermamyčių dalyvių.Aš dabar suradau ramybę.Beprotiškai myliu savo vaiką.Aš užaugau su jo negalia.Ir dabar visai laisvai galiu pasakyti drąsiai,kad mano vaikas serga.Gerų žmonių paskatinta pamiršau verkšlenimą ir pradėjau mokintis.Suprantu,kad ne priekaištai gali padėti mano Lauriukui,o tik aš pati,tik mano žinios.Užsibrėžiau tikslą padėti savo vaikui ir jo likimo draugams.Dabar baigiu 12klasę.Nuo pirmadienio pradedu lankyti universitete kursus-norintiems stoti į aukštąsias.Aš noriu stoti.Noriu ,nes turiu tikslą.Tikiu,kad įstosiu arba į spec pedagogika,arba bent į socialines darbuotojas.Mokėsiu suprasti ir padėti savo ligoniukui.Galbūt su gerų žmonių pagalba sugebėsiu sveikiesiems žmonėms įrodyti,kad ir mano vaikas turi gyventi ir jis yra žmogus.
Tad ir Tu nenusimink.Tikėk,kad ir žemės nejausi po kojomis.Būk paprasčiausia mama ir mes įrodysime,kad ne tik degradams vaikai gimsta nesveiki ir kad ir mūsų šeimos turi gyventi.
Žinau,kad dar ne kartą mane aplankys bejėgiškumas,gal dar ne kartą aš bliausiu apsikabinus pagalvę,bet tuo pačiu aš vis mokinsiuosi gerumo ir kitų supratimo.
Dieve, kiek mūsų, galinčių papasokoti tokią istoriją mamyčių, yra daug! Kažkaip šovė mintis: "mamytės, auginančios vaikus su negalą
su stažu". O, kaip mus reikėjo tokio forumo tada... Šaunu, kad dabar toks yra ir mes visos galime pasidalinti savo patirtimi, jausmais, išgyvenimais.

Juk kažkam tai gali būti gyvybiškai svarbu... Meilės ir stiprybės visoms
Papildyta:
QUOTE(lututee @ 2006 03 06, 13:25)
Labi pritariu. Ir is savo patirties galiu pasakyti, kad sunkiausiai, kai neturi informacijos pakankamai apie liga. Iskentejau ta pati, pradzioj diagnozavo, kad kurcias, paskui paaikejom kad klausa, gera o negirdi del autizmo. Nezinau kuri diagnoze buvo baisiasne, bet minciu buvo visokiu, TOL KOL... nesuzinojom kaip gydyti autizma, dabar jau beveik du metai vazineja pas vaikiuka specialiste (ne is lietuvos ji ) Vaikas daro didziulia pazanga, jau ir girdi ir kalbeti pradeda po truputi. Net lietuvos specialistai negali atpazint jo

Aisku ir dabar noreciau, kad butu sveias ir nereiketo tokio vargo dirbant su vaiku, nereiketu tokiu pinigu specialistam. Bet dabar jau daugiau dziaugsmo nei sielvarto ir nevilties.
LAIKYKIS
Ir aš pritariu Tau, lututee. Tu kalbi apie VILTĮ, kuri aplanko mus netikėtai ir niekada negali žinoti, ar tavo vaikas toks jau beviltiškas