SERGANTĮ VAIKĄ ATIDAVĖ Į VAIKŲ NAMUS

Pati irgi turiu vaika su negalia, aišku ji ne tokia stipri bet suvokiu ka sakau

vadinasi tau ir lengviau nei jiems nesakau jog tu nesuvoki ką kalbi, bet manau kad negyvenant tų žmonių kailyje jų teist negalima..

na,as tokio poelgio tikrai nesmerkiu.Kodel nesuteikus tevams galimybes toliau gyventi?Juk jie ir taip jau patyre pakankamai skausmo.O savo vaikeli tuose namuose galima kad ir kasdien lankyti,su medicinos personalu ir kitais to paties likimo zmoguciais man rodos buti tiesiog geriau.O tevai igyja galimybe vel gyventi,vel is naujo kurti seima,susilaukti sveiku vaiku,del ju gyevnti,save realizuoti.Kam aukoti savo gyvenima?
\

O as nepajegiau atiduot i valdiskus namus net gimus, o paugusiuos tuo labiau mudvi gyvensim ir dziauksimes gyvenimu abi kol mano akys pacios usimerks, tik mirtis gali mudvi iskirti. Tik kaip jin gyvens man isejus????????

As nesmerkiu tokiu tevu. Sunku ir pagalvoti kas dedasi ju mintyse, ju gyvenime. as juos suprantu. Musu mazytei tikiuos toli iki visiskos negalios, taciau suzinojus diagnoze, minciu ja atiduoti auginti valstybei tikrai buvo. Man negaila saves, as nebijau isbandymu, man gaila - Jos. As gal bijau, kad nesugebesiu jai paaiskinti kodel taip yra, kodel ji kitokia nei visi, kodel jai negalima to, kas galima kitiems. As labai bijau, kad ji nekes manes, kai paaugs ir prades suvokti kas atsitiko, to as bijau labiausiai. Musu mazyle pasauli isvydo labai sunkiai ir su ivairiom komplikacijom, todel pirma mintis - kad geriau jau ji butu angeliukas danguje. Gal tada ji butu laimingesne, nes bijau, kad per daug sudetingas ir neteisingas bus jos gyvenimas. Galbut gyvenime as padariau per daug klaidu, kad dievas mane taip nubaude, taciau kuo nusikalto jam tas mazytis angeliukas.... ? As stengiuosi, laikytis tvirtai, taciau negaliu. Stengiuos but optimiste, bet asaros bega savaime, nors zinau, kad tai tikrai nera pasaulio pabaiga, kad yra seimu, kurios kencia dar labiau. Bet manau kiekvienas nori laimingos seimos, sveiku vaikuciu ir bet kokia liga vercia visa gyvenimas aukstyn kojom. Geda prisipazinti, bet kartais as jos nekenciu, nekenciu, kad ji kitokia, nekenciu, kad taip atsitiko, nekenciu, kad ji is vis yra. Taip danai as pagalvoju, jog jei galeciau su dziaugsmu atsukciau laika atgal ir viska pakeisciau. Taciau kita akimirka as ja glaudziu prie saves ir dziaugiuos, kad ji yra. Nezinau ar as busiu gera mama jai, taciau stengsiuos kiek galesiu.
Linkiu visiems tvirtybes ir kantrybes.
Labai noreciau, kad teveliai, kuriu vaikai serga FENILKETONURIJA parasytu man. Man reikia pagalbos, reikia patarimu. Galbut jus jau zinote kaip auginti tokius vaikucius, ka jiems pasakyti kai iskils klausimas KODEL ? Pasidalinkite savo patirtimi. Busiu labai dekinga. Mano el pastas deila26@yahoo.com

niekada gyvenime negaleciau taip pasielgti,kad ir koks mano vaikutis butu ar sirgtu!!!!!!!

Deila, taip jautiesi tik pačioje pradžioje, kai tave kankina nežinomybė, kai nesi tikra dėl ateities ir neturi pakankamai informacijos apie vaikelio liga. Pažadu, kai po kiek laiko tu atsitiesi, nusišypsosi ir pradėsi veikti... VEIKTI, ne verkti! savo vaikelio labui... o dar po kiek laiko, kai jau pastebėsi kad ir menkiausius rezultatus, žygiuosi iškelta galva, laikydama savo vaiką už rankos ir viskas tavyje - ir akys, ir sielą, ir visas kūnas šaukte šauks: "Mes tai padarėm! Mes išgyvenom!" Linkiu tau didžiulės sėkmės, ištvermės ir stiprybės (tau jų tikrai prireiks) Hey, bet juk tu jau esi šaunuolė Vaikutis su tavimi, o tu su juo - ir tau jau buvo pirmas žingsnis.

Sunku vertinti. Kartais, kai zmogus patenki i netiketa situacija, pasielgi dar labiau netiketai. Todel nesiimsiu nei smerkti, nei tuo labiau ginti.

specializuoose įstaigose manau tikrai dažniausia būna geriau negu namuose.Nelabai tikiu begaline ir besitęsiančia meile vaikui kuris nesuvokia ne tik tavęs bet ir savęs,o ir ar mes taip jau galime besąlygiškai atimti iš savęs savo gyvenimą,atimti save iš kitų šeimos narių ir besąlygiškai atsiduoti jam ,vieninteliam...

Deila.... mane labai sukrete tavo postas. ne del nuomones, o del to ka tu isgyveni. Zinau, kad nei gailestis nei uzuojauta negales nuramint tavo sielos, nors as negaliu neverkt skaitydama tavo zodzius... Noriu tik is savo patirties pasakyt, kad teisingai darai, ieskodama likimo draugu, nes niekas kitas taip taves nesupras. o inetas yra puiki priemone susirast tokius. Teisingai renax minejo, kad tas nupoliruotas gyvenimas, kuri mums persa visokios priemones yra iskreiptas, taip is ties nera, o yra daug bedu ir vargo aplinkui, kurio gal mes iki savo nelaimiu nematem... ir tada mintis, kad gyvenimas trumpas, tampa labai paguodzianti..., deja. Bet nenoriu dar labiau taves graudinti. Noriu paskatint ieskot tokiu paciu ne tik lietuvoj, net jei ir vos kalbi angliskai, tai tau pades netgi pramokt kalba. eik i yahoo children's health mailing lists ir kt. grupes, bendrauk, ten lankosi labai malonus ir silti zmones is viso pasaulio, tau tikrai palengves, kai suprasi, kad esi ne viena, zinoma, rasi ir daug patarimu kaip gyvent toliau ir paguodos. Atleisk, jei tau persu tai, ka tu jau seniai zinai, arba tau nepriimtina... Tik dar noriu is savo patirties pridurti, gal tau pades tai kas siek tiek palengvina man: tokiomis minutemis ar valandomis, kai tau tavo vaikelis atrodis 'per sunkus kryzius', tu pazvelk i ja lyg i svetima vaika, kuria tu kaip moteris-geroji feja(tokiu as sutikau mano minetose grupese ne viena) pasiemei is vaiku namu, nes tau pagailo sito likimo nuskriausto vaikelio, kurio-'kitokio' niekas daugiau nenorejo imti, kuri maza to, dar ir paliko pats brangiausias zmogus pasaulyje..., o tu tik nori jai padeti, ne 'pataisyti', o padeti kest maziau skausmo ir suteikt svelnumo ir rupescio, kurio vald.namuose nieks nenupirktu, tiesiog padet jei eit jos likimo keliu, ne daugiau...
Zinai, kodel sios mintys turetu padet? o todel, kad mes mamos jauciam 'kalte', lyg mes savo paciu rankomis butume 'pagamine' savo vaikus tokius kokie jie yra. Tas kaltes ir nepasitenkinimo savo darbu jausmas ir ardo mus... Stiprybes tau ir kitoms mamytems!

Sis jausmas si kalte ir zudo motinas pagimdziusiais kitokius vaikus. Per sita jausma mes nebesugebame blaiviai mastyt ir nutiest jiems gera saugu tilta gyvent po musu..

pritariu tavo nuomonei ir as, smerkiu tokius tevus, man asmeniskai jie ne tevai, ir atidavimas savo vaika ir vaiku namus, nors ir serganti man atrodo siaubingas.tevai gyvents laimingi toliau, kurs naujai planus naujai gyvybei, o ar mazylis gyvenantis toli nuo ju bus laimingas???