Kaip bebutu, pirmiausia reikalinga artimuju parama, nes mamos buna soko busenoje, depresijoje ir dazniausiai nesugeba protingai vertinti situacijos. Gali buti artimuju ir aplinkiniu itakojamos. As isgyvenau fiziskai lengva, bet moraliskai sunku nestuma, nes gydytojai sake, kad gims nesveikas vaikas. O anyta dar pries pat gimdyma pasake, kad jei gims nesveikas vaikas, tai ji jo atsisakys, dar pasitaise, kad jei protiskai nesveikas... Pabaiga tokia, kad vaikelis nors ir gime kiek kitoks, bet protiskai sveikas ir nuostabus - musu coliuke

, ir pasirodo vertas seneliu meiles

, juk gyvas zaisliukas. O mane pykina ju demesys vaikui ir toks gyvenime veidmainiskumas. Likimo ironija, kad kai buvau nescia, sakiau, kad gal atvesim jiems pasidziaugti, paauginti anuke, tai jie gynesi, kad gal netures sveikatos. O dabar is tikruju labai suslubavusi sveikata, bet anukes vis vien reikia ir praso, kad atveztumem, kad cia ir ju kraujas. Bet as nenoriu...
Kita vertus, kai pagalvoju, jei butu blogiau, nezinau kaip buciau tuo metu pasielgusi, nes nei vienas is artimuju nepasake, kad pades, kad myles vaikuti, koks jis bebutu... Visi lauke, kas bus. Uosviai dar netgi ikyriai lindo su mintimis, kad gal reiketu sukelti prieslaikini gimdyma, todel nescia su jais jausdavausi nesaugi... Viena karta atreziau, ka jie pasakys vaikui gyvenime, jei jis gims sveikas... tada anyta apie sukelta prieslaikini gimdyma nustojo zysti. Vis gi, niekas nenorejo prisiimti bent daleles nastos... O as manau, kad tokiu atveju labai reikalinga artimuju parama (ypac patyrusiu gyvenime motinyste/tevyste). Dabar manau, kad negaleciau atiduoti neigalaus vaiko vien del minties, kad mano vaikui ten butu blogai, nes juo niekas taip nepasirupins kaip mama...