Pasiskaičiau temą ir prisiminiau mūsų vargelius dėl šlapimo takų infekcijos. Pilnai suprantu, mamytės, ką tenka patirti jums ir jūsų vaikučiams.
Mums viskas prasidėjo 8,5 mėn. Vaikui sukilo temperatūra. Gydytoja liepė duoti antibiotikų ir vaistų nuo temperatūros. Temperatūra vis neasidavė, vaikas ėmė viduriuoti. Antros dienos naktį išlėkėm į ligoninę. Kaip tyčia vasara, gydytojai atostogauja. Kažkokia pavaduojanti apžiūrėjo,. Sako kažkokia virusinė infekcija. Labiausiai erzina gydytojų žodžiai kažkokia. Tyrimai blogi, kraujas, šlapimas ir pan. Apgydė, paleido namo. Po kelių savaičių ant panperso pastebėjau keistų pūlingų išskyrų. Skambunu gydytojai, sako, mamyte, čia jūsų fantazija. Kitą dieną vykstam pas tą pačią gydytoją, dabar jau pataria pasidaryti pasėlį. Rezultatas - ešeriche koli kaip rašyti neprisimenu, bet taip tariasi. Paskyrė gerti Zinat suspenciją (stiprūs antibiotikai). Šlapimas susitvarko. Periodiškai kartojam tyrimus. 11 mėnesių tyrimai vėl blogi, krenta hemoglobinas. Gauname siuntimą į Santariškes. Įvairūs tyrimai, badymas, kateteriai, verkiau kartu su vaikeliu, nes kai darė rentgeną, net man už plaukų tampė, atseit, kad galvą patraukčiau. Gerai, kad dar pati maitinau, taip padėdavau vaikui nusiraminti. O pati ir kąsnio burnon paimti negaliu. Nustatė vieno šlapimtakio refliuksą, bet laipsnis buvo nedidelis, tad patikino, kad yra didelė tikimybė išaugti. (mus gydė Puzinas ir Gricius). Per Kalėdas atrodžiau kaip giltinė, dar dabar baisu ir nuotraukas pažiūrėti. Tada gėrėm furadoniną. Vaiko imunitetas buv labai nusilpęs. Tą žiemą sirgom bronchitais, gripais, viskuo, kas tik pasitaikydavo, bet šlapimas daugiau blogas nebebuvo.
Taip pat vaikui buvo susiaurėjusi apyvarpė (fimozė), tai namie laikėm be pampersų (po metų kilimą teko išmesti, mat nuo dviejų pradėjo laiku prašytis ant puoduko). Pastovūs varputės prausimai, vonelės tai furacilino, tai kalio permanganato. Puzinas liepė valyti po apyvarpe, nes vis paraudonuodavo. O Gricius ėmė ir ją su zondu nuplėšė (nežinau kaip taprocedūra vadinasi), tai vaikas parą nesiusiojo, nes jam siaubingai skaudėjo, kol žaizdelė apgijo. Bandėm ir šiltame vandenuke siuioti, visaip, o jis rėkia ir sako, kad siuioti jau nenori. Bijojau, kad pūslė netrūktų. Valant vaikui skauda, nesiduoda, vyras ir artyn prieiti bijo. Pastovųs lakstymai į vilnių. Metukų ir kelių mėnesių išoperavo vieno kiaušinėlio vandenę, nes ėmė ir virželis brinkti, vaikščiojo su voleliu kirkšnyje. Vietinė chirurgė buvo neatstatomą išvaržą diagnozavusi

.
Žodžiu, visos bėdelės vienoje vietoje. Dabar sūnui jau greit 7 metai. Apyvarpę dar kas mėnesį patikrinam, ji dar siauroka, bet gal nereikės pjauti (kaip sakė Puzinas - žydu daryti). Su šlapimu daugiau rūpesčių nebuvo, bet kiekvieną kartą susirgus pagalvoju ar tik nesugrįžta liga negeroji.