Įkraunama...
Įkraunama...

Per plauką. Medos istorija.

Taip jau nutiko, kad savo galimybėmis susilaukti vaikų teko susirūpinti anksčiau, nei ant mano piršto pasirodė vestuvinis žiedas. Gydytojos nebuvo tikros dėl diagnozės – echoskopiškai tikrinant panašu į policistinių kiaušidžių sindromą, pagal hormonų tyrimus ir klinikinius požymius galima įtarti endometriozę ar/ir nepakankamą geltonkūnio fazę. Bet kokiu atveju buvo aišku, kad susilaukti savo mažylio ko gero nebus taip paprasta verysad.gif
Tokią žinią pranešti savo antrai pusei turbūt niekam nėra lengva. Niekaip tam nesiryžau. Kelis kartus per mėnesį darydavau hormonų tyrimus... Gėriau vaistus..... Iš padilbų žiūrėjau į dūkstančius mažylius ar išdidžiai savo suapvalėjusius pilvukus atkišusias moteriškes. Ir (dabar galite mane užmėtyti akmenimis) paslapčia skaičiavau savo galimai vaisingas dienas „į kitą pusę“, desperatiškai tikėdamasi „netyčiuko“.
Bet atėjo diena, kai, dabartiniam mano vyrui pradėjus kalbėti apie santuokinius ketinimus, tylėti nebebuvo kaip. Ir, išdėsčiusi visą situaciją, tvirtai pareiškiau, kad netekėsiu, jei prieš tai nepastosiu. Mano vyriškis, kaip doras pilietis, man bandė įrodyti, kad viskas turėtų būti iš eilės – pirma vestuvės, o tik po to bandymas pradėti vaikelį. Jei nepavyks – na ką padarysi. Žmonės juk tuokiasi pirmiausiai dėl to, kad myli vienas kitą. Diskutavom tuo klausimu mažne visą naktį, bet taip ir nesusitarėm, nuo kurio galo geriau būtų pradėti.
O tuo metu, kai mes nagrinėjom galimo bevaikio gyvenimo aspektus, mano pilve jau lindėjo maža kruopelytė wub.gif Aš apie tai nė neįtariau, nes pamačiau apie ateisiančias mėnesines pranešantį tepliojimą. Ir vėl nepavyko ph34r.gif Vaikščiojau pikta kaip širšė. Kad galėčiau ramia širdim nutraukt progesteroną, turėjusį padėti embrioniukui įsitvirtinti, dėl šventos ramybės pasidariau testą. Rankos pradėjo drebėt, pamačius neryškią antrą juostelę. Galvoje sukosi mintys – višta tu, galėjai testą anksčiau pasidaryt, būtų reikėję padidint progesterono dozę. Dabar tikriausiai testas rodo HCG likučius po mikro–persileidimo!
Bet paaiškėjo, kad nėštumas vis tik yra, o ir tepliojimas pradėjo nykti. Echoskopo duomenimis, turėčiau gimdyti liepos 24d. smile.gif
Džiaugsmas truko neilgai. Už kelių dienų, šeštadienį, pasipylė kraujas. Tą pačią akimirką dingo visi nėštumo požymiai. Jaučiausi, lyg sudužusi į milijoną smulkių dalelių. Niekaip negalėjau sustot raudoti. Nebėra mano stebuklo angel_sadangel.gif „Dar turėsim“ – bandė guosti vyras. „Aš ŠITO norėjau“ – kūkčiojau.
Pirmadienį, vietoj to, kad važiuočiau į darbą, nuvykau pasidaryti tyrimą, rodantį nėštumo hormono kiekį kraujyje. Ruseno kvaila viltis. O gal ... Gauti rezultatai parodė keistą faktą – šio hormono kiekis nuo penktadienio ne nukrito, o paaugo. Vaisingumo klinikos gydytoja echoskopo šešėliuose parodė plazdančią širdutę. Kraujavo iš audinių, kurie buvo žemiau gemalinės pūslelės, tad embrioniukui pavyko išgyventi heart.gif
Kurį laiką išliko grėsmė, jog susiformavusi kraujo sankaupa - hematoma plėsis, pažeisdama vaisiaus dangalus, tačiau iki antro nėštumo trimestro ji rezorbavosi ir aš tapau be galo laiminga nėštukė. Mažylis, kurio lyties tiksliai nežinojome, sėkmingai augo:

user posted image user posted image user posted image
user posted image user posted image

Atėjo liepa, o su ja ir nematyti neregėti karščiai. Maniau, kad klimato sąlygos privers pagimdyti anksčiau, bet forumo liepinukės viena po kitos lukštenosi, o aš nė trupučio nejudėjau iš vietos.
Sekmadienį, dieną prieš numatytą didįjį įvykį, su vyru nuvažiavome pas mano gydytoją (tą parą jai buvo budėjimas). Aš – pasitikrinti, ar leliukui viskas tvarkoj, sužinoti, ar ilgai dar laukti, o vyras – apsižvalgyti ir apsiprasti gimdyklinėj aplinkoj, kad veiksmui prasidėjus ne taip greit nualptų tongue.gif Po apžiūros paaiškėjo, kad mano gimdos kaklelis dar ne tik kad nesiruošia atsidarinėti, bet dar net nesutrumpėjęs bei neišsitiesinęs. Vaisiaus vandenų pakankamai, placenta neperbrendus, vaisiaus širdies tonai geri, sąrėmio nė vieno. Išvada – gimdysiu anksčiausiai penktadienį, o greičiausiai dar vėliau. Mes apsidžiaugėm – vyrui kaip tik trūko kelių dienų pabaigti kai kuriuos remonto darbus. Juk norisi vaikelį parsivežti į sutvarkytus namus. Nėštumo pabaigoje jaučiausi puikiai, tad gimdyti per daug nesiveržiau. Man ir taip buvo labai gerai biggrin.gif

Tą vakarą nuėjome gulti prieš vidurnaktį. Besišnekant apie linoleumo, plytelių bei stalviršių spalvų derinius, pilve pajutau silpną skausmelį. Valio!!! Pirmasis paruošiamasis sąrėmis! thumbup.gif Gal iki savaitės pabaigos ir išsirutulios kas nors rimtesnio. Pradėjau migdytis, bet karts nuo karto pasikartojančių maudimų dėka - ne itin sėkmingai. „Kaip gerai – kalbėjau vyrui – kad šiandien buvom pasitikrinti. Kitaip dabar panikuočiau, svarstyčiau, ar aš čia gimdau, ar negimdau, o dabar tvirtai žinau, kad dar tikrai ne“ smartass.gif Palikus užsnūdusį sutuoktinį, persikrausčiau į kitą kambarį ir įsijungiau SM. Skaitinėjau internetą, tuo pačiu word‘e pasižymėdama užeinančių nestiprių sąrėmių dažnumą. Jie buvo nereguliarūs – 3- 20-13 minučių... Apie trečią nakties aplankydavo jau kas 4-5 minutes. Už valandos vėl pailgėjo - iki 7 minučių, bet patapo menkai malonūs. Užėjus sąrėmiui kildavo idėja skambint gydytojai, bet jam pasibaigus atrodydavo, jog nieko čia su manim nevyksta. Vieni juokai. Praeis. Vis tik apie penktą nakties daktarė sulaukia telefono skambučio. „Greičiausia tau tik paruošiamieji sąrėmiai, bet dėl viso pikto atvažiuok, pažiūrėsim“ – atsakas į mano SOS.
Tašės, skirtos keliavimui į gimdymo namus, kampe stovi kelias savaitės, bet tuo metu kažkaip nemačiau reikalo jų pasiimti. Galvojau - jei jau mane supakuos, vyras ir atvažiuos su visa manta. Dėl viso pikto daviau instrukciją, kokius daiktus liko sukrauti, patikinau, kad dar negimdau ir prižadėjau paskambinti, kai padėtis taps aiškesnė. Iš taksi prie antros ligoninės akušerinio išlipau šeštą ryto. Apsidairiau – buvo jau prašvitę. Niekada nenorėjau gimdyti naktį.
„Kaklelis – tik vienas centimetras“ – išgirdau iš gydytojos. „Na, bet kad jau atvažiavai, tai paguldysim“. Jaučiausi baisiai išdidi, kad jau būsiu traktuojama kaip gimdyvė bis.gif Šio jausmo nesugadino net ne visai mano skonį atitinkanti gimdymo „uniforma“ biggrin.gif Iš džiaugsmo net sąrėmiai beveik dingo. Be penkiolikos septynios, mataruodama kojom rožinėj gimdykloj, skambinu vyrui: „Paguldė mane. Atvažiuok, bet per daug gali nesiskubint - nieko greitai nenusimato.“
8-ą valandą turėjo ateiti jo didenybė anesteziologas, kurį iškvietė mano gydytoja, nes supratau, kad budinčiuoju nelabai pasitikėjo. Dėl epidurinės nejautros nėštumo metu nebuvau tvirtai apsisprendus. Iš smalsumo norėjosi pajusti, kas tai – tas mistinis gimdymo skausmas. Bet veiksmui prasidėjus pamaniau, kad jei pačioje pradžioje taip neblogai suriečia, tai iki galo galiu ir neištraukt.
Vėl žvilgtelėjau į laikrodį – kaip būtų smagu dvyliktą valandą jau turėti leliuką. Bet turbūt viskas nusitęs bent iki pavakario.
Staiga su mano kūnu pradėjo darytis kažkas nekontroliuojamo. Sąrėmiai, iki to laiko buvę visai pakenčiami, tapo baisiai skausmingi. Vienas pasibaigdavo, kelias sekundes atsikvėpdavau, ir vėl užliedavo kita skausmo banga. Vėl... ir vėl... ir vėl... Lyg pro miglą atsimenu, kad akušerė kažką šnekėjo, kad eisim nusiskausmint į dušą, pašokinėsim ant kamuolio ar dar kažką... O aš iš skausmo jau nebegaliu net pajudėti. Gydytoja skambina anesteziologui, kad atvažiuotų greičiau. Į veną įvedamas kateteris. Viena, antra dozė nuskausminamųjų. Nė kiek ne geriau. Jaučiuosi kaip inkščiantis, įvarytas į kampą žvėrelis, kurį kažkokia jėga kankina, laukdama, kol tas išleis paskutinį kvapą. Atsimenu, kaip buvau pašiurpus, kai plonų sienų dėka per nėštumo patikrinimą išgirdau klyksmus, sklindančius iš gimdyklos. Dabar turbūt ir aš ką nors šiurpinu. Bet jau niekas nebesvarbu. Svajoju jau nebe apie epidurinį, bet apie pilną narkozę.
Viduje atsiranda keistas jausmas, lyg būčiau priartėjus prie finišo tiesiosios. „Negali būti, negali būti“, - tikina akušerė. Atėjus gydytoja patikrina kaklelį ir išpučia akis: „Pilnas atsidarymas!!! Ant stalo!”.
Pusė aštuonių. Tik. Arba jau. Pajuntu pažįstamas rankas ant galvos. Vyras. Kaip gera... Po akimirkos, užėjus vienam iš baigiamųjų sąrėmių, jas nupurtau nuo savęs.
7:40 Negaliu patikėt, kad nebeskauda.
Mielu knirkimu dukrytė pasisveikino su mama, išbalusiu tėčiu ir už penkių minučių į gimdyklą įžengusiu anesteziologu ax.gif Epidurinio daryti nebebuvo kam biggrin.gif

user posted image

Mažute, skaičiavau dienas, kada galėsim tave, savo brangenybę, parsivežti namo. Bet nutiko kitaip. Pirmą naktį po gimimo pasilikusi padėti mano mama pastebėjo mėlstantį anūkėlės veiduką. Mažylė nebekvėpavo. Kitą dieną vėl taip pat gąsdinai savo tėvelius. Tave išvežė į naujagimių skyrių stebėjimui, o mes likome tuščioje palatoje, bandydami save įtikinti, kad viskas bus gerai. Deja, epizodai, kurių metu sustodavo kvėpavimas, kartojosi.
Tavo pirma kelionė buvo ne į namus, o į Kauno klinikų naujagimių reanimacijos skyrių. Nugaros smegenų punkcija, kompiuterinė tomografija, rentgenas, ultragarsas, smegenų skleidžiamų impulsų matavimas, kiekvieną dieną daromi kraujo tyrimai... Be pakitimų, be pakitimų, be pakitimų – skaitėme specialistų išvadas. Gydytojai niekaip negalėjo surasti ligos priežasties.
Greitai dukryte galėjome rūpintis jau savo palatoje. Kiekviena para be kvėpavimo sutrikimų teikė viltį, kad organizmas susitvarkė savaime. Tačiau vis dar nei dieną, nei naktį nenuleidome nuo vaiko akių nė sekundei. Priepuoliams nesikartojant penkias dienas, mus nuspręsta išrašyti. Bet planuotų sugrįžtuvių išvakarėse ant mano rankų snaudžiančios dukrytės pilvelis vėl nustojo kilnotis. Toliau viską mačiau lyg per rūką. Tamsėjantis vaiko veidelis, nesėkmingos mano pastangos ją atgaivinti, atbėgusi medikų brigada, plastikiniai vamzdeliai į mažą nosytę, deguonis ir ... vėl tuščia palata, skausmingai kvepianti kūdikiu.


Kai ruošimės Kūčių vakarienei, tau sukaks penki mėnesiai. Nenustygsti vietoje, vis dažniau šypsaisi savo bedante burnyte, ir, kad įmanytum, išragautum visas aplinkui esančias valgomas ir nevalgomas gėrybes rolleyes.gif O mes, klausydamiesi tavo ramaus alsavimo, vis drąsiau leidžiame sau pasvajoti, kaip tau paaugusiai skaitysim knygeles, kartu žaisim vaikiškus žaidimus ir, paėmę už mažos rankytės, parodysim didelį pasaulį...

user posted image

Ačiū tau, mažyte, kad likai su mumis wub.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo carramele: 18 gruodžio 2006 - 17:54
Grazi istorija bigsmile.gif aukite sveikos thumbup.gif
Atsakyti
na nepakartojama ir labai labai nuostabi istorija wub.gif
Labai džiaugiuosi už jūsų šeimą wub.gif
Atsakyti
cry.gif kaip gerai, kad gerai baigėsi wub.gif

aukit sveikos ir laimingos 4u.gif
Atsakyti
labai graziai papasakojai wub.gif
sekmes jums 4u.gif
Atsakyti
Skaitau ir bliaunu cray.gif Svarbu viskas gerai baigėsi 4u.gif
Atsakyti
thumbup.gif thumbup.gif thumbup.gif Labai grazu! O kokia dukryte fainulka! wub.gif
Atsakyti
Labai issamiai ir graziai papasakota istorija smile.gif
Sekmes jums 4u.gif
Atsakyti
net ašarą nubraukiau beskaidydama ir savo Tomuką tavo dukrytės draugą apsikabinusi pabučiavau... blush2.gif pabučiuok savo auksą ir nuo manęs wub.gif stiprybės ir sveikatos jums abiems 4u.gif
Atsakyti
apsizliumbiau blush2.gif
laba grazu wub.gif
daug daug sveikatos jums 4u.gif
Atsakyti

cray.gif labai graži istorija.Sekmės jums augit didelės ir sveikos wub.gif
Atsakyti
Labai grazu, net susigraudinau...
Aukit ir bukit sveikutes 4u.gif
Atsakyti