QUOTE(Korsikiete @ 2006 12 23, 16:31)
Sveiki

Artėja Kalėdos ir kiekvienas iš mūsų turbūt pamąsto apie susitaikymą: su savimi, su artimaisiais ir draugais... Nemanau, kad aš esu vienintelė, kuri negali pakęsti savo šeimos nario... Mano atveju močiutės... Teisybę pasakius namuose, ją sunkiai visi pakenčia... Na, daug kas pasakytų senas žmogus, ( o ji tikrai sena 92m), jam reikia atleisti, bet... Žinau, kad reikia, bet negaliu... Negaliu atleisti, nes ji veidmainiauja, meluoja ir provokuoja nesantaiką aplinkui... Ir tai ne senatvinis marazmas, ji visada tokia buvo, kai mano tėtis buvo mažas, ji tyčiodavosi iš jo, išprovokuodavo mano senelį, kad pastarasis keldavo triukšmą, tėvą daužydavo.... AŠ augau su ja ir seneliu ir manau, kad ją kaltinu dėl ankstyvos savo senelio mirties... Bandau nusiteikti jos atžvilgiu geranoriškai, nes ši situaciją, mane labai graužia, ir ne tik prieš Kalėdas, tačiau, kai grįžtu namo ir randu jos "gerų darbų" liekanas...

Nesugebu ramiai ir geranoriškai reaguoti į ją... Aš jos nekenčiu ir bijau pradėt gilintis į savo jausmus, bei ko aš noriu ir laukiu...
Panašus jausmas kankina ir mane. Negali pakęsti žmonių, kurie taip šlykščiai veidmainiauja. Aplamai negaliu pakęsti žmonių, kurie neesa savimi. Bjaurūs intrigantai - siutina, ir nesvarbu, kas tai bebūtų - artimas žmogus, ar aplamai atsitiktinai sutiktas, kad ir pirmą, o kartu ir paskutinį kartą būtų matomas. Tikrai netoleruoju ir esu negailestinga nenuoširdiems žmonėms, apsimetėliams.
O kaip jiems atleisti - nežinau, ir tiesiog nesuku sau galvos dėl to. Geriausias variantas būtų apie juos negalvoti ir neapkrauti savo sąmonės bereikalingais dalykais, nes tai truputį trukdau surasti sau vidinę ramybę. Bet ar bus nuo to geriau, kai apie tai negalvosiu? Tie žmonės su savo šlykščiomis savybėmis neišnyks ir nepasikeis (nors jie nepasikeičia, kai ir su jais kovoji), ir trukdys savo tomis bjaurastimis gyventi kitiems, jiems kenks. Aš negaliu žiūrėti, kai kenkiama kitam žmogui, kai jis neteisingai yra skriaudžiamas, o tas intrigantas vaikšto nekalto avinėlio akimis. Na, nors imk ir
Tave labai suprantu, nes ir aš turiu savo artimųjų tarpe panašų žmogų, tik su juo kartu negyvenu. Bet, kadangi tai yra mano motina, aš ją dažnai aplankau ir niekada nesusipykusios neišsiskiriame. Matai, kai žmogus yra artimas, tu jį nori pakeisti, tu nori ir jam pačiam padėti, tu nori jam įrodyti, kad jis - neteisus. Žinai, aš tai pastebėjau, kad tas žmogus padaręs klaidą, tą puikiai supranta, tik atkakliai begindamas save, jos nepripažįstą. Ne, jie nieko tokio baisaus nepadarė, kad dėl jos kaltės mitų žmogus, bet ji puikiai sugeba manipuliuoti žmonėmis ir juos nori valdyti, įpiršdama savo nuomonę, ir norėdama, kad jie elgtųsi taip, kaip jinai nori. Ir jai tai pavyksta (tik ne su manimi, gal todėl mes taip ir pykstamės visą gyvenimą, kad ji niekada nesugebėjo manęs suvaldyti, o aš niekada nepasiduodu valdoma), ir kai kam tuo noru jai paklusti, netgi sugadino gyvenimą, bet ji to nepripažįsta, ji mano esanti teisi. Negaliu pakęsti iš artimo žmogaus lūpų sklindančio melo, veidmainystės, apsimetinėjimo. Bet aš kartu ir puikiai suprantu, kad subrendusios asmenybės (juo labiau, esančios tokio garbingo amžiaus), jau nebeperauklėsi ir nebepakeisi. Man dažnai būna jos labai gaila, būna daug nuoširdžių akimirkų, aš suprantu, kad ji yra ir labai rūpestinga, ir tikrai nori gero, bet nesuvokia, kad tai, kas gera atrodo jai, kitam nebetinka. Be to, jai labai yra svarbi aplinkinių nuomonė, todėl, bent menkiausias nukrypimas nuo stereotipinių nerašytų visuomenės taisyklių (kad jos ir neteisingos ir tau nepriimtinos būtų), jai jau yra didžiulė tragedija. ,,Ką pagalvos aplinkiniai, ką jie dėl to pasakys" tai yra svarbiausia, o kaip geriau bus tau pačiam - nesvarbu. Todėl ir skamba iš jos lūpų, mane užknisantys žodžiai ,,kodėl tu ne tokia, kaip visi". Taigi, norėdamas įtikti aplinkiniams, tu nebūsi savimi, tu netgi dažnai būsi privertas apsimetinėti, veidmainiauti ar kažką slėpti. Ir ji tą sėkmingai daro. Va, tas mane ir erzina, va, tai aš ir noriu pakeisti. Nors tikiu, kad ji myli savo vaikus, todėl mane truputį ir pagraužia sąžinė dėl to, jog savo stačiokiškais išsišokimais ir teisybės į akis dėjimais ją užgaulioju. Bet aš kitaip gyventi negaliu, tokia esu, o be to, ji pati mane auklėjo gėrio ir teisingumo dvasia.
Va, tai ir mane labiausiai siutina.
QUOTE(Korsikiete @ 2006 12 24, 11:06)

Ji kobra su pasalūnės priedais

Iš šono tiesiog Dievo karvytė, niekam nieko bloga nedaro, tik "gerą"

Tik žodelį vienam į ausį pašnibžda, kitam kitą... Į akis aš taip myliu viską, kas gyva, o už akių išnuodyti juos visus reikia...

Ir nuodydavo, kai sveikatos turėjo, o man sakydavo, kad kaimynas niekšas mano katinėlį nudobė... Man protas neišneša, kaip žmogus, kuris deklaruoja savo gilų tikėjimą ir teigia garsiai, kad šventa esant, tokius dalykus išdarinėja... Gal man labai sunku susitaikyti, kad aš esu jos kraujo ir net baisu pagalvoti, kad po kokių menų dvidešimties išlįs paveldėtos savybės...
Vaije, kaip pažįstama situacija

Baisiausiai, kai žmogus netgi nevengia atvirai pakritikuoti kitus, dėl tų pačių savybių, kurios jam pačiam taip labai jau būdingos. Ir dar atvirai pasako ,,aš esu geras žmogus, ir visiems darau ti gera".
Negaliu su tuo susitaikyti. O dėl paveldėtų savybių, tai aš manu, kad žmogus pats save sugeba kontroliuoti ir sugeba padaryti save tokį, koks jis norėtų būti. Manau, kad matydama tai, kaip jinai elgiasi, ir netoleruodama tai, tu niekada nepradėsi elgtis taip, kaip jinai. Kitas klausimas būtų, jei tau tokie dalykai būtų priimtini arba bent jau netrukdytų (kaip dauguma žmonių susitaiko su esama situacija ,,ai, visi taip daro, kodėl aš turiu išsiskirti iš aplinkinių, paskui dar ims manęs netoleruoti". Tu jau esi visiškai kitas žmogus, juk iš tos pačios močiutės tu tepaveldėjai ne 100 proc., o viso labo tik 18 proc. genetikos (likusieji yra iš kitų senelių ir dar tėvų). Nors pasakymas, kad obuolys nuo obels toli nerieda savyje turi daug tiesos, bet nemažai žmonių supranta, kad taip yra negerai, netoleruotina ir nepriimtina, ir savo tėvų klaidų nekartoja, tuo išsiverždami iš užburto rato, ir nuriedėdami toli nuo tų obelų. Juk yra pavyzdžių, kai degradavusių tėvų vaikai, supratę, kad taip, kaip jų tėvai gyveno - blogis, nusprendžia nebekartoti jų klaidų ir tampa didžiais žmonėmis, neimdami į burną jokio alkoholio. O yra atveju, kai labai dorų inteligentiškų žmonių vaikai tampa degradais, nenorėdami gyventi tėvų doro gyvenimo. Taip, kad jau nebežinau kelintą kartą čia SM kartoju - būkime savimi ir bus

Ir mums patiems, ir aplinkiniams bus geriausia. Su Šventėmis