Negaliu susitaikyti

Sveiki Artėja Kalėdos ir kiekvienas iš mūsų turbūt pamąsto apie susitaikymą: su savimi, su artimaisiais ir draugais... Nemanau, kad aš esu vienintelė, kuri negali pakęsti savo šeimos nario... Mano atveju močiutės... Teisybę pasakius namuose, ją sunkiai visi pakenčia... Na, daug kas pasakytų senas žmogus, ( o ji tikrai sena 92m), jam reikia atleisti, bet... Žinau, kad reikia, bet negaliu... Negaliu atleisti, nes ji veidmainiauja, meluoja ir provokuoja nesantaiką aplinkui... Ir tai ne senatvinis marazmas, ji visada tokia buvo, kai mano tėtis buvo mažas, ji tyčiodavosi iš jo, išprovokuodavo mano senelį, kad pastarasis keldavo triukšmą, tėvą daužydavo.... AŠ augau su ja ir seneliu ir manau, kad ją kaltinu dėl ankstyvos savo senelio mirties... Bandau nusiteikti jos atžvilgiu geranoriškai, nes ši situaciją, mane labai graužia, ir ne tik prieš Kalėdas, tačiau, kai grįžtu namo ir randu jos "gerų darbų" liekanas... Nesugebu ramiai ir geranoriškai reaguoti į ją... Aš jos nekenčiu ir bijau pradėt gilintis į savo jausmus, bei ko aš noriu ir laukiu...

neisivaizuoju kaip taip gali elgtis mociute .o kaltinimai tavo gyvenimo geresnio tikrai nepadarys . tavo vietoj as susitaikyciau su mociute, kad po to negrauztu sazine ir issikraustyciau gyvent kur nors kitur.

lengva pasakyti susitaikyk, bet kaip tai padaryti??? Manau paprasciau yra priimti tai, kaip neisvengiama mociutes charakterio dali arba ignoruoti tai, kas kelia blogus jausmus. Nors tiesa pasakiu nemanau kad verta galvoti apie susitaikyma pries Kaledas, labiau tiktu pagalvoti ar aplamai verta su tuo taikytis ...
Nenuorama, netgi mociutes ne visos yra kaip is pasakos-geros ir mylincios - korsikiete, o gal tu nesigilink i savo jausmus taip stipriai, jei tai tave skaudina-niekada vaikas(o mes esam vaikai viduje kai kalba eina apie tevus ir senelius) nepajegs pakeisti tevu(ar tavo atveju mociutes)...Gal tiesiog apmastyk tai, ko tu nori ir lauki ir ivertink, kiek realus tavo troskimai...Jei jie neimanomi, tai kam kankinti save

Jeigu tau ta močiutė būtų dzin, tai tu ant jos ir nesiustum. Ar labai tu siunti, tarkim, ant kokio BinLadeno? Teoriškai žinai, kad negeras, bet asmeninių kažkokių nuoskaudų tikrai nejauti, ir pamačius jo nuotrauką, niekas neužverda, o galvoji - va, BinLadenas Todėl, kad nemyli jo O močiutę myli - todėl ant jos ir pyksti, ir temas apie tai užvedinėji...

O kad bobutės į senatvę subjūra - nu atsitinka joms taip. Nekurioms. Įsivaizduok, tu būsi pasenus ir nupezus. Nieko ypatingo, niekuo pasigirt negali. Pasitikėjimas savim - neypatingas, pati matai, kas esi, veidrodžius visi turi. Tai kaip į save dėmesį atkreipsi - dėmesio tai visiems norisi? Nu ir kreipi - čia paintriguoji, čia pameluoji, ten pasiguodi, kitur skandaliuką sukeli - reik kaip nors senatvę prastumt. O dar dėl senų bėdų pabėdavot, ką nors kitą dėl savų nuodėmių apkaltint - o ką, visi liudininkai mirę, o prieš save gražesnis atrodai

O tave jinai tiesiog liaudiškai - užknisa. Ne tiek pati yra bloga, kiek užknisa nežinia dėl ko Gal kažkada, kai vaikas buvai, nesąmoningai konkuravot dėl velionio senelio dėmesio (iš čia kaltinimai jį į kapus nuvarius). Gal tiesiog esat panašaus charakterio (prašau nemušti - panašus panašų dažniausiai ir užknisa). Tas joks ne stebuklas, vaikai dažnai į senelius atsigimsta...

Žodžiu, baik kaltint žmogų netiesioginiais ir nesvarbiais dalykais (į kapus nuvarė, meluoja intriguoja, bla bla bla - nieko ji nenuvarė, tas viena, o kad intrigėlę kokią sumezga, tai čia gi mieločius, nieks nuo to nenumirė). Ir pažiūrim, kas lieka? Ogi nieko. Ir dar tave užaugino. Anūkų auginimas žinai kiek nervų išgadina?

Ko iš jos nori? Kad pripažintų tavo viršenybę? Kad pastebėtų, kokia jau tu suaugus? Betgi palyginti su ja - tu vis tiek mažvaikė, nieko gyvenime neišmananti

Ir pagalvok tada toliau - 92 metai. Kiek jai dar liko? Vat taukšt ir numirs tavo močiutė. Žinai kas bus? Bliausi kruvinom ašarom. Sakysi, ji mane užaugiiiiinoooo! Mat, mirtis toks dalykas, kad užmiršti visokius negerumus, ir žinai, kad daugiau niekad nematysi žmogaus, kurį matei visą savo vaikystę. Tai gal dabar avansu taip pagalvok, taip jai pasakyk, ir kelis tavo močiutei dar likusius metus pragyvenkit taikiai... Tas bus gerai ir jai, ir tau. Ir jai, ir tau galbūt - visam gyvenimui. To tau ir linkiu Kalėdoms...

aš irgi nemyliu savo močiutės...ir visai nesijaučiu kalta-o kodėl aš ją turėčiau mylėt? ji man nebuvo gera,nei manęs,nei brolio neaugino...kaip ir dabar-visai jokio dėmėsio nekreipia į savo mažiausią anūkę. bando sukiršinti savo vaikus (mano tėį ir jo seserį) sakydama,kad tai vienas tai kitas nori iš vienas kito numuilint palikimą...visai negerbia mano mamos (vadina ubage,kaimiete ie visoms savodraugėmpasakoja,kad jinai mano mamai rūbus perka...), negerbia ir žento savo (tipo nelaimingas ruskelis)ji savo vaikams skolina pinigus su procentais...ji ima pinigus už tai,kad jos dukra,kai atvažiavus iš Rusijos gyvena pas ją (kalbu ne apie susumookėjimą už patnavimus,bet pinigus už tipo "nuomą",nors šiaip nikam savo kambarių nenuomoja)...ir šiaip...mumis,kaip anūkais ji nesirūpindavo visai...pvz.,ateini pas ją,o ji išlekia su savo draugelėmis(nors susitikimas su mumis būdavo iš ansto planuojamas,o draugelės paskambindavo ir pasiūlydavo karžur išeit mums jau sėdint pas ją)
Na,bet jos mama uvo fantastiška...kaip ir senelis...
Močiutei nejaučiu nieko...tiesiog ji yra ir tiek-pasveikini su Kalėdom ir gimtadieniu ir tiek...

Aš manau, kad daug yra tiesos Noa žodžiuose, tačiau užaugino mane senelis, su juo aš nuo ryto lig vakaro būdavau, jis man pasakas sekdavo, na ir bla... bla... bla... Močiutės aš nepakeisiu, šitą puikiai žinau... Kad į senatvę numarazmėjo- nepasakyčiau, ji visada tokia buvo... Tokius pačius bajarius darydavo mano tėvui, paskui man... Jos topinė frazė: "Kai tu mane bari, man taip gera ant širdies..." Ji daro tik tuos dalykus, kurie mane erzina... Jei ką nors sugalvoja ir aš nereguoju, ji daugiau to dalyko nekartos, o jei sulaukia mano audringos reakcijos, na tada jau laikyk saujas, tai darys, kas dieną... Galbūt mane erzina, kad ji nesiskaito su manim, bet ji su niekuo nesiskaito ir nesisiskaitė, jos vyresnė sesuo ją protindavo, o ši jai:" tu man neaiškink", o kai pastaroji išeidavo pareikšdavo:" jei aš mokslus būčiau baigus, profesorė būčiau"... Taip gal ji senelio į kapus nenuvarė, bet tokius škandalus išprovokuodavo, kad visas rajonas skambėdavo... Tiesa, jei aš jai būčiau abejinga, tai nė neužvesčiau diskusijos... Tačiau tas pastovus konfliktas mane graužia ne pirmus metus, o niekaip nerandu savyje jėgų susitaikyti su ja tokia, kokia ji yra... Aš nesakau, kad mes būtume su ja susipykusios, aš kalbu apie savo vidinį susitaikymą... Man nepatinka jausmai, kurie kyla ją pamačius... Na o dėl išsikraustymo, ji gyvena mano namuose...

Spėk, kodėl Todėl, kad turiu beveik analogišką patirtį Tik gyvenam atskirai... Kas yra didžiausias pliusas mums abiems

O kai gyvena kartu, tai aišku, kad biesina. Dvi kobros po vienu stogu, nu kur tai matyta? Būtų atskirai - nuvažiuotum, aplankytum, lengviau būtų. O dabar Abi nori būt šeimininkės, abi kaip ir teisę turit, ir viena kitai trukdot Ir abi viena kitą biesinat

Žinai, kaip senais laikais būdavo? Specialiai domėjaus. Kai tėvai nusendavo, atiduodavo savo sūnui ar žentui žemę, o patys išeidavo "ant kampo". Turėdavo atskirą kambarėlį, atskirą kažkokį daržiuką, kad turėtų ką veikt, bet valgyt eidavo prie bendro stalo ir reikalų nebereguliuodavo. Būdavo aiškumas, kas vadas, kas kiek turi teisių.
O dabar - biesas ten žino Gal kaip nors susitart įmanoma? Apgudraut? Nusileist jai smulkmenose, kad ji jaustųsi pagerbta, o spręst svarbiuose dalykuose? Galų gale, atskirai gyvent?

Užtai, kiek pastebėjau, kai žmonės gyvena su siautėjančia babane, tai tarpusavy mažiau pykstasi. Visi likę. Gal ir tuo guostis galima?

Ui tos babanės

Visokių bobučių būna... vieną tokią pažinojau ( ne mano, ačiū dievui). Nuo ryto iki vakaro visus kvailindavo visokiausiais žodžiais ir, aišku, nesustodama burbėdavo, kokia ji visų užmiršta, nes visi kur jiems reikia ir nereikia, tik ne namie (o dukra ,,visai durna, nes dirba, būtų gavusi normalų vyrą, galėtų namie, kartu su ja sėdėti, kaip ponia"). Valdė visą šeimyną, metų metais neidavo iš namų, tad visus bet kokiu paros metu įleisdavo, išleisdavo ir raktų niekam nepatikėdavo. Barškindama jais laukdavo prie durų griežtai tą minutę, kurią prisakyta grįžti; reikalaudavo smulkios ataskaitos, kur kas buvęs (suaugusių žmonių ). . Kad visa tai gautų, profesionaliai šantažuodavo visus, be skrupulų naudodamasi vaiku, kuris negalėdavo suprasti kodėl babytė su juo nesikalba, pyksta, nuolat bara, žemina, blogai kalba apie mamą ir nieko neleidžia.
Neįsivaizdavau, kad tai gali būti įmanoma . Visą laiką atrodė, kad toje vietoje matau priežastį, anoje pasekmes, kad jų vietoje tą padaryčiau, aną, ir problemos tiesiog neliktų... Bet iš arčiau pažinusi šeimyną tiesiog stebėdavausi, per kokias iš tikrųjų kančias ir aukas subrendusiems, nekvailiems žmonėms pavykdavo nusimest dar vieną ploną giją bobutės voratinklio Vaikas, beje, išaugo (nepabijosiu to žodžio) suluošinta asmenybe

Atogrąža, tavo ta bobutė yra pasenus ir su senatviniais marazmais. Korsikietės babanė, įtariu, sveiko proto, tik charakterio kobravoto. Čia yra skirtumas

Ji kobra su pasalūnės priedais Iš šono tiesiog Dievo karvytė, niekam nieko bloga nedaro, tik "gerą" Tik žodelį vienam į ausį pašnibžda, kitam kitą... Į akis aš taip myliu viską, kas gyva, o už akių išnuodyti juos visus reikia... Ir nuodydavo, kai sveikatos turėjo, o man sakydavo, kad kaimynas niekšas mano katinėlį nudobė... Man protas neišneša, kaip žmogus, kuris deklaruoja savo gilų tikėjimą ir teigia garsiai, kad šventa esant, tokius dalykus išdarinėja... Gal man labai sunku susitaikyti, kad aš esu jos kraujo ir net baisu pagalvoti, kad po kokių menų dvidešimties išlįs paveldėtos savybės...

Panašus jausmas kankina ir mane. Negali pakęsti žmonių, kurie taip šlykščiai veidmainiauja. Aplamai negaliu pakęsti žmonių, kurie neesa savimi. Bjaurūs intrigantai - siutina, ir nesvarbu, kas tai bebūtų - artimas žmogus, ar aplamai atsitiktinai sutiktas, kad ir pirmą, o kartu ir paskutinį kartą būtų matomas. Tikrai netoleruoju ir esu negailestinga nenuoširdiems žmonėms, apsimetėliams.
O kaip jiems atleisti - nežinau, ir tiesiog nesuku sau galvos dėl to. Geriausias variantas būtų apie juos negalvoti ir neapkrauti savo sąmonės bereikalingais dalykais, nes tai truputį trukdau surasti sau vidinę ramybę. Bet ar bus nuo to geriau, kai apie tai negalvosiu? Tie žmonės su savo šlykščiomis savybėmis neišnyks ir nepasikeis (nors jie nepasikeičia, kai ir su jais kovoji), ir trukdys savo tomis bjaurastimis gyventi kitiems, jiems kenks. Aš negaliu žiūrėti, kai kenkiama kitam žmogui, kai jis neteisingai yra skriaudžiamas, o tas intrigantas vaikšto nekalto avinėlio akimis. Na, nors imk ir
Tave labai suprantu, nes ir aš turiu savo artimųjų tarpe panašų žmogų, tik su juo kartu negyvenu. Bet, kadangi tai yra mano motina, aš ją dažnai aplankau ir niekada nesusipykusios neišsiskiriame. Matai, kai žmogus yra artimas, tu jį nori pakeisti, tu nori ir jam pačiam padėti, tu nori jam įrodyti, kad jis - neteisus. Žinai, aš tai pastebėjau, kad tas žmogus padaręs klaidą, tą puikiai supranta, tik atkakliai begindamas save, jos nepripažįstą. Ne, jie nieko tokio baisaus nepadarė, kad dėl jos kaltės mitų žmogus, bet ji puikiai sugeba manipuliuoti žmonėmis ir juos nori valdyti, įpiršdama savo nuomonę, ir norėdama, kad jie elgtųsi taip, kaip jinai nori. Ir jai tai pavyksta (tik ne su manimi, gal todėl mes taip ir pykstamės visą gyvenimą, kad ji niekada nesugebėjo manęs suvaldyti, o aš niekada nepasiduodu valdoma), ir kai kam tuo noru jai paklusti, netgi sugadino gyvenimą, bet ji to nepripažįsta, ji mano esanti teisi. Negaliu pakęsti iš artimo žmogaus lūpų sklindančio melo, veidmainystės, apsimetinėjimo. Bet aš kartu ir puikiai suprantu, kad subrendusios asmenybės (juo labiau, esančios tokio garbingo amžiaus), jau nebeperauklėsi ir nebepakeisi. Man dažnai būna jos labai gaila, būna daug nuoširdžių akimirkų, aš suprantu, kad ji yra ir labai rūpestinga, ir tikrai nori gero, bet nesuvokia, kad tai, kas gera atrodo jai, kitam nebetinka. Be to, jai labai yra svarbi aplinkinių nuomonė, todėl, bent menkiausias nukrypimas nuo stereotipinių nerašytų visuomenės taisyklių (kad jos ir neteisingos ir tau nepriimtinos būtų), jai jau yra didžiulė tragedija. ,,Ką pagalvos aplinkiniai, ką jie dėl to pasakys" tai yra svarbiausia, o kaip geriau bus tau pačiam - nesvarbu. Todėl ir skamba iš jos lūpų, mane užknisantys žodžiai ,,kodėl tu ne tokia, kaip visi". Taigi, norėdamas įtikti aplinkiniams, tu nebūsi savimi, tu netgi dažnai būsi privertas apsimetinėti, veidmainiauti ar kažką slėpti. Ir ji tą sėkmingai daro. Va, tas mane ir erzina, va, tai aš ir noriu pakeisti. Nors tikiu, kad ji myli savo vaikus, todėl mane truputį ir pagraužia sąžinė dėl to, jog savo stačiokiškais išsišokimais ir teisybės į akis dėjimais ją užgaulioju. Bet aš kitaip gyventi negaliu, tokia esu, o be to, ji pati mane auklėjo gėrio ir teisingumo dvasia.
Va, tai ir mane labiausiai siutina.


Vaije, kaip pažįstama situacija Baisiausiai, kai žmogus netgi nevengia atvirai pakritikuoti kitus, dėl tų pačių savybių, kurios jam pačiam taip labai jau būdingos. Ir dar atvirai pasako ,,aš esu geras žmogus, ir visiems darau ti gera".

Negaliu su tuo susitaikyti. O dėl paveldėtų savybių, tai aš manu, kad žmogus pats save sugeba kontroliuoti ir sugeba padaryti save tokį, koks jis norėtų būti. Manau, kad matydama tai, kaip jinai elgiasi, ir netoleruodama tai, tu niekada nepradėsi elgtis taip, kaip jinai. Kitas klausimas būtų, jei tau tokie dalykai būtų priimtini arba bent jau netrukdytų (kaip dauguma žmonių susitaiko su esama situacija ,,ai, visi taip daro, kodėl aš turiu išsiskirti iš aplinkinių, paskui dar ims manęs netoleruoti". Tu jau esi visiškai kitas žmogus, juk iš tos pačios močiutės tu tepaveldėjai ne 100 proc., o viso labo tik 18 proc. genetikos (likusieji yra iš kitų senelių ir dar tėvų). Nors pasakymas, kad obuolys nuo obels toli nerieda savyje turi daug tiesos, bet nemažai žmonių supranta, kad taip yra negerai, netoleruotina ir nepriimtina, ir savo tėvų klaidų nekartoja, tuo išsiverždami iš užburto rato, ir nuriedėdami toli nuo tų obelų. Juk yra pavyzdžių, kai degradavusių tėvų vaikai, supratę, kad taip, kaip jų tėvai gyveno - blogis, nusprendžia nebekartoti jų klaidų ir tampa didžiais žmonėmis, neimdami į burną jokio alkoholio. O yra atveju, kai labai dorų inteligentiškų žmonių vaikai tampa degradais, nenorėdami gyventi tėvų doro gyvenimo. Taip, kad jau nebežinau kelintą kartą čia SM kartoju - būkime savimi ir bus Ir mums patiems, ir aplinkiniams bus geriausia. Su Šventėmis

Ui ne, tada mano bobutė perspjauta, taviškei - pirma vieta. Maniškė tik bamba retsykiais, užsišika nė iš šio, nė iš to, bet katinų tai nenuodija ginkdie

O gal jai tas senatvinis marazmas užeina? Ta prasme, retsykiais pati nelabai suvokia, ką daro? Pvz. pažįstamų babūnytė kartais tvirtina, kad iš jos visi viską vagia. Iki tiek vagia, kad naktį išrėpliojus į kiemą ne ten nublūdijo, ir grįžus pareiškė, kad pavogė tvorą Ir dar ta pati babūnytė kolioja vieną tos šeimos narį - baisingai su grasinimais, ir taiko, kad niekas negirdėtų. O tas - ramus žmogus, ana staugia, o jis tyli, ana dar aršiau staugia, o jis tyli, ana jau visai įsisiuto žviegt - o jis vis tyli ir įrašinėja Paskui po įrašo pagarsinimo babūnytė ilgai į protą parėjo Aš tai siūliau tą įrašą paleist vidury nakties dideliu garsu, gal būt buvę dar efektingiau...

Ligonis žmogus, nu.Tai tie pažįstami tiesiog visus perspėjo, kad jos neklausytų, bo šneka beleką, ir tiek. Nu ir prižiūri kažkiek, kad nesąmonių nepridarytų...