Gruodžio 11d... gydytoja tirdama echoskopu pamato jog vandenų mažai...sunerimsta, pataria gultis i ligoninę, kad būtų padaryti tyrimai...grįždama apsiverkiu, net baisu pagalvoti , jog mažiukui ten kažkas ne taip.
Gruodžio 12d....Brangusis atveža į priėmimą, akušerės pamatuoja toniukus., supildo visus reikiamus dokumentus ir aš jau palatoje...nerimas vis didėja, pagaliau sulaukiu savo gydytojos, vėl echoskopas, apžiūra. Viskas kaip turi būti! Vandenų normaliai, jie gražus, žodžiu viskas, tvarkoje, gydytoja nuramina, pažada kad iki gimdymo tikrai negulėsime ligoninėje. Mano nuotaika iškarto pagerėja, laukiu kraujo ir šlapimo rezultatų, bet buvau beveik tikra kad ir jie bus geri.
Vakaras.. budinti medikė pamatuoja spaudimą, toniukus .Viskas gerai, o išeidama priduria, kad jeigu nubėgtų vandenys, kreipčiausi į budinčią akušerę.. O aš mintyse pagalvojau kokie dar vandenys, aš jau ryt važiuosiu namo..
Prieš miegą žiūrėjau pro langą i tyliai besileidžiančias snaiges ir galvojau pagaliau atėjo tas metas, kai prasidės žiema...pasigrožėjusi nueinu i lovą, užmiegu..
Gruodžio 13 naktis.. pabundu 3.20, nes noriu į wc, pajuntu kaip šliukšteli banga, galvoju, dar taip nebuvo kad prisidaryčiau.. nulipu nuo lovos, vėl šliūkšt.. mintis vandenys.. pažadinu akušerę, sako eik į wc, tada matysim. Grįžtu tas pats, tik dar labiau bėga. Paskambina budinčiai i gimdyklą ir pareiškia: gimdys, vandenys nubėgo Aš apimta baimės ir panikos, na negi jau, juk dar ankstoka juk dar 8 d iki termino. Nueinu i palatą, pusė daiktų pamiršau ką ir reikia pasiimti i gimdyklą.
Ir štai aš jau gimdykloje..3.40 prasideda sąrėmiai, trunka 30 sec, kartojasi kas 5 min nuo pat pradžių, jaučiu koks sunkus pilvas, kaip ten spaudžiasi viskas. Matuoja vaikiuko toniukus, ateina gydytoja, apžiūri.. kaklelio atsidarymas 3-4 cm
Atvyksta mano brangusis, man iš karto pasidaro lengviau..7.00 kalelio atsidarymas toks pats...sąrėmiai kas 3 min.
10.00 kaklelio atsidarymas vis dar toks pats. .iki šios akimirkos laikas praskriejo tiesiog akimirksniu.. toliau stop
Skausmai jau darosi nepakeliami, tačiau kai mano brangusis šalia, daug lengviau, mane glosto, masažuoja, ramina. Man darosi šalta, drebu, temperatūra krenta iki 35.5, apima baimė... akušerė pajungia toki didelį šildytuvą, labai greitai aš užkaistu, prašau kad išjungtų.
Gaunu smsus iš draugės, SM forumietės sausinukės, kuriuose išreikštas didelis palaikymas, palaiko ir kitos sausinukės, jaučiu kad tai man labai padeda, tvirtėju...atrodo net mažiausias dalykas suteikia jėgų..
11.00 laikas atrodo sustojo.. sąrėmiai tokie dažni, kad jau net nežinojau kas kiek laiko jie kartojasi..
Dažnai matuojami mažiuko toniukai, aš vaikštinėju, skaičiuoju grindų plyteles, giliai kvėpuoju, per sąrėmius ir nusikalbėti pradedu.
12.00 gydytojas (keitėsi pamaina ir man laimė teko gimdyti prie vyro) ateina, ir per pati sąrėmį pradeda apžiūrinėti.. pradėjau rėkti, taip atrodo skauda o dar ten pradeda plėšyti su tais instrumentais. Kaklelio atsidarymas 6-7cm akušerė pagiria kad viskas labai gerai, kad nedaug lieka ir gimdysiu. Tačiau per pati sąrėmį ima mažėti kleckučio toniukai, man uždraudžia atsigulti, liepia vaikščioti, tupinėti per sąrėmius, matuoja toniukus stovint.. laikas sustojo.. brangusis mane drąsina, o aš per silpnumo minutes maldauju akušerės , kad leistų atsigulti, atrodė jog jeigu atsigulsiu man bus lengviau, deja, jokio gulimosi, išskyrus apžiūros momentą.
Vis dažniau matuoja toniukus ir girdžiu kaip sulig kiekvienu sąrėmiu mažiuko širdutė lėčiau plaka, aš tuo momentu iš visų jėgų stengiuosi kvėpuoti kuo giliau kad tik mažiukui užtektų oro.. tarp sąrėmių atrodau žvali, akušerė pagiria kad šaunu jog ruošiuosi svarbiausiam darbui gimdymui.
13.30 pilnas atsidarymas, tačiau po gydytojo apžiūros pamatau sunerimusius jų veidus, toniukai krinta, sąrėmiai retėja. Dieve galvoju, kad tik mažiukui viskas būtų gerai, aš kaip nors, svarbiausia kvėpavimas ir stiprybė, vidinė stiprybė... Brangusis visada šalia, palaiko, masažuoja nugarą, kuri per sąrėmius atrodė plyš pusiau, ir išsilakstys i gabalus.. įsikibdavau i ranką, atrodė jog galiu net sutraiškyti...
Prisistato dar viena gydytoja, apžiūrinėja, matau kad kažkas ne taip, išeina pasitarti.. akušerė paaiškina kaip svarbu pagimdyti pačiai ir nedaryti sekcijos...dėl manęs, dėl leliuko ir dėl ateities gimdymų...bet man tas pats, kad tik mažiukui būtų gerai, kad tik jis nesikankintų..
14.20 Grįžta gydytojai, pradedu stumti, pora stūmimų - nieko neišeina, pasak gydytoju antro lygio įsistatymas (ar kažkas panašaus) žodžiu dar ilgai laukti, o esant tokiai situacijai laukti pavojinga..
Sąrėmiai stiprėja, o su jais krenta toniukai.. taigi verdiktas operacija.
Pradeda ruošti operacijai, viskas vyksta žaibišku greičiu, valo skrandį, už durų girdisi gydytojo raginimai greičiau paruoškite gaivinimo aparatūrą ..14.40 Veža i operacinę, o aš tik apie viena galvoju kad tik viskas būtų gerai mano mažiukui, mano angelėliui Operacinėje pasitinka medicinos personalas, viskas vyksta super greitai, dar mane kalbina, o aš tik galvoju greičiau, greičiau.. uždėjo man kaukę ant veido ir liepė giliai įkvėpti....įkvėpiau giliai giliai, dėl mažiuko....
Mane pažadina...pirmas mano klausimas kaip mano mažiukas ..viskas gerai girdžiu atsakymą.. nurimstu.. ačiū tau Dieve...ačiū kad išgelbėjai mano stebukliuką...
14.53 gimė mažiukas....sveikas ir jau pasiilgęs mamytės...parodė man jį lifte, vežant i palatą, tačiau aš kaip per rūką viską mačiau, net nesugebėjau ištarti žodžio...
Vakarais kai likdavome vieni, verkdavau iš laimės žiūrėdama į sūnelį...
viskas buvo pamiršta ir skausmai, ir visa kita kas susiję su gimdymu, svarbiausias man - mano SŪNUS, dėl kurio galėčiau padaryti viską.... 
