Laukiuosi, vienai sunku (2)

buvo grizes savaitei laiko jis uzsieny sedi dabar... bent jau klausia kaip jos, nes anksciau visai nerupejo

Brangiosios,
noriu pasveikinti jus visas su motinos diena Kol vaikučiai maži, pačios turim save pasveikinti, o jiems paaugus turėsime pačius brangiausius sveikintojus

Na mano istorija tokia savotiska, laukiuosi viena, dabar jau 26savaites. Viskas buvo taip: draugavome, pradejome gyvent kartu, as pastojau, aisku neplanavom, jis mane ta pacia diena nutempe pas gydytoja, kad daryciausi valyma, bet kai pamaciau per ekoskopa ta uzsimezgusia gyvybe tik apsipyliau asaromis ir pasakiau, kad to tikrai nedarysiu. Jis labai issigando, nes yra visiskai priklausomas nuo tevu, nors jam 27metai, atrodo jau vyras ir seimai turetu but pasirenges, bet ne...dar bandeme gyventi kartu, bet nei jam nei jo tevams neitikau, kad ir ka daryciau viskas buvo blogai...verkdavau kiekviena diena, jis jau nebematydavo nei mano asaru nieko...visiskai niekas nebuvo jam idomu.Nesulaukiau nei meiles, nei silumos...jei pabandydavau papriestaraut del kazko, man pasiulydavo susidet daiktus ir eit kur noriu...taip tesesi tris menesius, jis dare ka nori, o as ilindusi i kamputi verkdavau ir tikedavausi, gal viskas pasikeis ir bus viskas gerai...bet viena diena man nebeatlaike nervai...ryte labai susipykome, verkiau be perstojo, o jis mane paliko isvaziavo i darba ir pasake, as pati turiu tai ko nusipelniau ir ko noriu...tada susidejau savo daiktus ir isvaziavau pas savus, apsistojau pas broli laikinai, atvaziavo mama, sesuo...Artimiesiems nieko nepasakojau niekada, bet kai gryzau su daiktais viskas jau taip aisku buvo...dabar jau laukiuosi 26savaite, gyvenu savo bute, dirbu, studijuoju judu i prieki...net nezinau labai skaudu, truksta zodziu nusakyt kaip skaudu...kaip iveikt viska, myliu ta zmogu, bet klausimas ar jis mane myli ir vaikeli, kurio laukiuosi, kad taip elgiasi? Kaip viska pamirst, kaip ji pamirst?

Kristutesaulyte išliūdėti reikia, bet didžiausi džiaugsmai tau dar prieš akis. Nesigręžiok atgal, nesižemink, jis dar nesuvokia ką praranda, o tau reikia susiimti ir gyventi toliau
Viskas tau dar prieš akis.

visų čia mūsų panašus likimas būk stipri ir viskas bus gerai..
niekas nesako, kad bus lengva, bet visus vargus atperka mažylio šypsena, apkabinimai ir tie nuostabūs žodžiai "mama, at tave mylu"

As tikiu, kad kai gims maziukas uzpildys mano vienatve jis bus mano gyvenimo tikslas, mano paspirtukas

Oj laikykis

sveikos merginos, dziaugiuosi kad atsirado sitos temos pratesimas ir esu ne viena tokio likimo. As ir laukiuosi viena ir man jau 20 savaiciu. Turiu didele patirti viena auginu dukra, kuriai jau desimt metu i r dabar labai skaudu kad viskas vel kartojasi, atrodo kaik nezinai tai gal ir lengviau pirma karta buvo. Mano draugas man pasirodo labai daug meluoja, turi kita merga ir musu jau nereikia, o pries tai primelavo kad nori seimos darom vaikus, o dabar sneka kad netikejo kad pastosiu(nes draugauvom kokius sesis metus). Nezinau ka daryti, nuolatos skaudina mane, asaru pakalnes. aisku kartu negyvenam, jis nebendrauja visiskai jau su manim, tik kartu i darba vaziuojam, tada ir bandau kalbetis. isprotet galima. kai pirma karta auginau vaika , aju gimusi ir su asarom maitinau tai ir galvojau kad jis daug ko netenka, gailesiis ir pan. Bet dabar jau jau zinau kad nieko panasaus nebuna, per 10 metu ne karto nepaskabino i r neaplanke dukros, po to savo seima sukure. tokie vyrai kuriems nuo pat pradziu nereikia, tai niekada ir nereikes i r jie del to tikrai nesigrezioja atgal, o stengiasi viska kuo greiciau pamirsti ir gyvent savo nauja gyvenima. Sito mums ir reiktu pasimokyt, bet kai esi mama ir atsakai uz savo vaika, kuriam reikia tevo, tas yra neimanoma man atrodo.

Briga28 na, visaip būna, kad ir atsigręžia atgal vyrai, ir sugalvoja kad vis tik myli ir nori, būna, kad sugalvoja gailėtis, bet nebetiki, kad įmanoma sugrįžti, būna visaip. Bet man atrodo tai, kad kartu į darbą važiuojat tau tik sunkina viską. Ar gali būti kad skaudžiau kaip nuolat matyti abejingumą tuomet, kai labiausiai reikia palaikymo ir šilumos?
Lengva man kalbėti, bet iš šono atrodo, kad tau pačiau būtų lengviau savarankiškai į darbą važinėti ir akyse jo nematyti. Kai vyrai mato, kad mums blogai, kažkas tokio pas juos įsijungia, kas tik dar labiau atstumia. O traukia savarankiškos ir laimingos moterys...

Laikykis!

Sveikos mamos,
nieko nepadarysi ir man asaru kalnai buvo, kol negime mano dukrele. Ji tikrai viska atperka, o asaroms nelieka vietos. Aisku pagalvoji, kad dviese tikrai lengviau butu auginti, bet jei toks mano gyvenimas - susitaikau su tuo ir dziaugiuosi galimybe auginti vaikuti. Juk kitoms isvis nelemta tureti siu angeliuku.
Dziaukimes, kad ir kaip sunku bebutu

tai tas ir palaiko, kai pagalvoji kad aplink yra ir laimingu seimu, poru o vaiku negali susilaukti ir labai pergyvena. As jau senai labai norejau antro vaikelio, bet kartu ir norejau kad antras vaikas augtu seimoje, turetu teva, pati norejau viskuo dalytis su kitu zmogumi, ir labai skaudu kad ir vyras norejo vaiku ir zinau butu puikus tevas, as ji vis dar myliu , bet kai jam jausmai atsalo isimaise trecia tai sienos nepramusi, o jau i rpavargau tai daryti. vis neapsisprendiu del to ar palaikyti siokius tokius santykius, kurie skaudina, ar viska nutraukti i r vel vaika palikti be tevo visiskai.
Aciu Vagane, uz savo pamastymus, man dabar labai reikia bet kokios paramos, del to vaziavimo ir nezinau, tu teisi mane tas abejingumas zudo, bet vaziuoti pilnais autobusais tokioj padeti ir labai nesinori...o jis kiekviena ryta pro mano laiptine taip ar taip pravaziuoja, galvojau nors pati maziausia lasa prisidetu prie pagalbos man, pavezdamas. Gal kas dar galetu pasakyti savo nuomone ar tikrai geriau visai nutraukti visus rysius su busimu vaiko tevu, ar minimumo ribose bendrauti(kas labai skaudina,kai norisi daugiau) , kad karts nuo karto lankytu vaika? ?

Briga28 žinai, aš pati lygiai taip makalavausi ir nežinojau ką daryti. Stengiausi kalbinti, prašiau, kad grįžtų ir t.t. Tik po ilgo laiko sulaukiau vieno patarimo - kad nesvarbu kaip bus toliau, aš turiu tapti autonomiška. Ir pasirodo tai buvo pats išmintingiausias patarimas mano atveju. Ir nors neįsivaizdavau kaip reikės gyventi ir tvarkytis, bet būtent nuo to momento mano gyvenimas pradėjo keistis.

Žodžiu autonomija man reiškė, kad aš tiesiog privalau tapti savarankiška. Bet tai nieko nesako apie tai, kokie bus ar nebus jūsų santykiai toliau.

kiekvienas rytas tau prasideda įtampa ir nerimu - tavo padėtyje tai tikrai kenksminga. Visą nėštumą važinėjau į darbą autobusais- kodėl ne? Prasieini grynu oru iki stotelės, vėjas nereikalingas mintis išpučia o dar žiūrėk kas nusišypso autobuse ar net vietą užleidžia... kai pagalvoji ne taip ir blogai...