QUOTE(sandle @ 2007 01 17, 13:34)
Daugelyje šeimų tikėjimas perduodamas iš kartos į kartą, kartais net nesvarbu kad nepraktikuojamas ir negyvas, tai tampa tradicija ir tiesiog gyvenimo dalim.
Tikėjimo vaikas "paveldėti" gali daugų daugiausiai tiek, kiek patys tėvai juo realiai gyvena. Visa kita panašu į parodiją. Tačiau beprasmiška netikinčiam žmogui įrodyti, kad santuoka bažnyčioje nuo civilinės skiriasi daugiau nei jaukesne atmosfera, kad vaiko krikštynos nėra šiaip proga giminės pasisėdėjimui (o kaip gi be alkoholio?), kad Velykos - ne margučių ir atbundančios gamtos šventė, o iš pareigos aplankyta bažnyčia, ničnieko iš jos neparsinešant širdyje - toli gražu ne sekmos dienos šventimas. Netikintis žmogus negali šių nuo vaikystės įaugusių tradicijų (kam gi nemieli vaikystės prisiminimai?) susieti su savo asmeniniu tikėjimu ar bent jau vienokiomis ar kitokiomis "kažko aukščiau" paieškomis.
Kaip raše Carlo Carretto, "(...) nes jei tu tikrai pradedi sekti Kristumi ir Evangelija, tai žmonės, ypač tie, kurie lanko bažnyčią ir yra išsprendę visas sąžinės problemas, kurie yra vienodai nutolę ir nuo dangaus, ir nuo žemės, kurie džiaugiasi "čia" ir yra užsitiktrinę "ten" - tie žmonės pradeda tave vadinti pamišėliu, vos tik tavo gyvenimo būdas ima skirtis nuo jiems įprasto."
❀ Tiesa - visai ne tai, ką galima įtikinamai įrodyti, bet tai, kas viską daro paprasta ir suprantama (A.de Sent Egziuperi)
Ir melavau kitiems ir apgaudinėjau savo tėvus, kol užaugau ir pasakiau "ne". 
Sunkus šis procesas, todėl, mieli tėveliai, nesistenkite įbrukti savo vaikams to, ko jie pagal savo amžių nepajėgia suprasti. Iš to nebus jokios naudos. Tokia mano teorija. Ir praktika tokia. 
dabar man idomu stebeti, ka pasirinks baznycios nariu atzalos, o variantu yra ivairiu. vaikas nepriklauso tevams, jis Dievo nuo pat pradejimo. 
o religija negali buti brukoma galima pakrykstyti ,okai uzaugs pats pasirinks. 
