Vaikai privalo paveldėti tikėjimą?

na etikete ant rubu ir krikstynos skirtingi dalykai
Juk krikstyja kazkokioj tai bendruomenej (katalikai arba staciatikiai tik), ir vaikas automatiskai tampa tos bendruomenes nariu. Aisku uzauges jis gali pasirinkti kita bendruomene ir krikstytis is naujo savo noru ir su dziaugsmu (mano patirtis), tad kam tada ji krikstyti maziuka? Koks tikslas?

Skirtumas turbūt tas, kad jei užaugęs jis vis dėlto pasirenka katalikų ar stačiatikių bažnyčią, jam antrą kartą krikštytis nėra reikalo.

teisybe

mes irgi saviskio nezadam krikstyt kai uzaugs-pats apsispres ar nori jis to,ar ne

as manau, kad jei tevai tikintys, tai ir vaika aukleja atitinkamai. jam pasakoja, aiskina, moko melstis, vedasi kartu i baznycia, laikosi tradiciju. atejus laikui -- leidzia prie pirmos komunijos, sutvirtinimo. o kai vaikas bus suauges, tada jau pats spres, ar nori "paveldeti" tikejima, ar nori priklausyt kitai bendruomenei, ar jam is viso tai nerupi.

taciau daznai buna kad tevai "tikintys", viska padaro nes taip reikia, tokios musu tradicijos, o kai sunus ar dukra (16 - 18 metu) pradeda eiti i kita ne kataliku baznycia, prasideda teroras, kaip tu cia isduodi musu tikejima! Zinau ne viena toki atveji.
ziauriai nervina tokie dalykai

Pritariu, juolab jeigu ne tik tevai, bet ir seneliai, gimines, draugu tarpe yra tikinciu zmoniu
Papildyta:


cia jau tikejimas salygojamas paprasto siauros reiksmes zodzio "reikia". Tad nieko nuostabaus, jeigu daznai paauglysteje atsiranda toks pasipriesinimas tam "reikia is tradicijos, nes taip visi daro"

na as rasiau turedamas ka kitka minti
daznai vaikai paauglysteje jau pradeda susivokt ir iesko gyvo Dievo, o seimoje randa tik tradicija, todel ju aktyvus krikscioniskas gyvenimas dazniausiai buna nesuvokiamas tevams (kadangi jie taip niekada negyveno) ir juos gasdina. Ir reakcija visada buna vienoda - drausti.

Sandle, o jeigu jūsų vaikas,pavyzdžiui, būdamas 15-16 metų pasirinktų budizmą, krišnaizmą, islamą, voodoo ar kitą visai nekrikščionišką religiją ir pradėtų ją aktyviai praktikuoti. Ar galite pagalvoti ir pasidalinti, kaip jūs jaustumėtės ir kokia būtų jūsų, kaip tėvo reakcija?

tai kad 16-18 metu tai toks amzius kada tikrosios vertybes dar nebutinai atrastos ir zmogus lengvai metasi i krastutinumus. ir daznai pasidaro patrauklesnis tas tikejimas, kurio filosofija ne tokia griezta, ar bendruomene siulo linksmesnes veiklos. be to, dabar plinta visokios netradicines religines bendruomenes, kurios gana lipnios, ar egzotiskos religijos, kurios mums tikrai pries tradicijas. ir todel suprantama, kad tevai priesinasi. aisku, jeigu tevai tokie "katalikai", kad i baznycia nueina tik per vestuves ar laidotuves, tai tokiems daznai nusispjaut.

Štai tas ir yra, kad jei tėvai tokie "katalikai", jie dažniausiai nė nesusigaudo, ar bendruomenė, kurioje norėtų lankytis jų paauglys vaikas, iš tiesų kokia sekta, ar tai normali su katalikais draugiškai bendraujanti krikščionių bažnyčia. Jei pirmasis variantas, valio, kad tėvai priešinasi, bet jei antrasis - oi kokias žaizdas tai gali palikti vaiko širdyje. Tėvams tiesiog patogiau, kad jų vaikas, kaip ir jie, tradiciškai lankytųsi "normalioje" bažnyčioje per didžiąsias šventes, o gilesnių tikėjimo klausimų nė nejudintų - kam? O būtent paauglystėje, kai žmogus visgi dar visiškai priklausomas nuo tėvų leidimų/neleidimų, tie klausimai ir pradeda kirbėti. Nenuostabu, kad bažnyčia, kurioje niekam nepaaiškinus reikdavo "atkentėti" valandą - kitą nesuprantamus ritualus, nėra ta vieta, kurioje atsakymų paauglys ieškotų pirmiausia. Ta vieta gali sietis nebent su šaltumu, pareiga ir pan., bet ne su gyvu tikėjimu, Dievu, kuris yra toks pats ir už jos sienų.
Papildyta:

O kuo blogai, jei 16-18 metų žmogus lankysis ten, kur Dievas šlovinamas linksmiau ir kur jis gali susirasti tikinčių bendraamžių? Žinau ne vieną žmogų, kurio tikėjimo kelias prasidėjo nuo to, o vėliau sėkmingai tęsėsi labai tradicinėje bažnyčioje. Yra dalykų, kuriuos tikrai sunku priimti naujai įtikėjusiam, o dar ypač jaunam žmogui. Mano manymu, tėvai turėtų saugoti nuo kardinaliai skirtingų religinų, bet ne nuo ieškojimų skirtingose krikščionių bendruomenėse.

Mielasis ziogeli tikiuosi kad taip neivyks kadangi nuo mazu dienu vaikutis girdi musu garsias maldas, giesmes, nuolat lankosi bendruomeneje, jam yra skaitoma Biblija ir mes su zmona stengiames gyventi taip kaip tikim ir meldziames, kad Dievas duotu isminties auginant vaikuti. Vaikas augdamas domisi ivairiais dalykais, tevai privalo diskutuot, ieskot kartu. Jei jau nutiktu taip kad pradetu praktikuot budizma ar kita, na mes galesime tik melstis ir tiketis kad Dievas grazins ji pas Save



as sia tema uzvedziau grynai is savo patirties. 16 metu pradejau lankytis ne katalikiskoje bendruomeneje ir noriu pasakyt, kad dazniausiai tarkim evangelines ar protestantiskos baznycios is savo nariu reikalauja daug daugiau nei katalikai ir linksmumo ten nera tiek daug kaip gali pasirodyti. Dazniausiai butent aiskumas, paskatina rinktis bendruomene, nors ir su grieztesniu mokymu. Aiskus mokymas, studijos ir gyvenimas pagal Dievo zodi atrodo teisingas paaugliams, todel jie renkasi nauja isgyvenima, nors jis ir priestarauja ilgametems tradicijoms. Nenoriu pasakyti kad visos tradicijos yra blogos, taciau krikscionio gyvenime daugelis dalyku yra gyvi, kaip kad jis tiki i gyva Dieva, o tradicija kaip zinome uzmusa gyvybe
Mano tevai eidavo i kataliku baznycia tik per laiduotuves, taciau mano ejimui i protestantiska baznycia draude net nebuve ten ir nieko nezinodami apie ja. Ju pasakymas budavo vienas - mes katalikai ir turime laikytis tradiciju. Mano noras buti su gyvuoju Dievu laimejo ir as jau daugeli metu esu laimingas ten kur esu, svarbiausia kad Dievas su manimi, o jei Dievas su manimi tai kas gi pries mane?