Kaip kovojate su močiučių patarimais?

visažinių patarimų ir aš sulaukiu, ale labai greitai atkertu, kad nuo sovietmečio labai daug kas keitėsi, ir kad aš pati puikiai žinau kas geriausia mano vaikui kažkaip labai greitai nuo manęs atstoja tokie įkyruoliai.

Paskaitinejau tema (kad isitikinciau, jog ne man vienai tokios problemos ) ir va ka radau:



Nu cia jau ir mano anyta taip nesugalvotu

Gyvenant atskirai tai kuo maziau mamytes, uosvytes ir panasiai zino, tuo geriau. AUgini taip kai ptau atrodo teisinga. Jei ka protingo patars - o.k. aciu, jei neprotingo - irgi labai aciu Tik kai negyveni kartu, tai visazines taip ir nesuzino, ar nuo 5 men ju patarimu klausai ir vaika kotletais maitini, kad gelezies gautu, ar ne

Iš ties labai džiaugiamės, jog turime supratingas močiūtes, kurios jei ir bando kažką patart, tai labiau daro klausiamaja forma:)

na as jau pakankamai tolerantiska, bet ar artejantis ruduo mane veikia, ar kas, jau tuoj turbut sprogsiu nuo panasiu nesamoniu:
*nelaikyk vaiko ilgai ant puodo, nes bus hemarojus
* kodel kelniu guma po pilvu, o ne aukstai? Taip stumiamos zarnos aukstyn ir spaudziama sirdis
tiesa, cia jau ne mociutes patirtis, o promociutes, su kuria tenka gyventi..

Kartais nebekreipiu demesio, o dazniausiai paklausau mano mociute labai gera, duoda daug vertingu patarimu, dazniausiai del santykiu su vyru (mat as nueinu su ja pasisneket, pasiskundziu, kad susipykom, ar dar ka). Mamos patarimu taip pat beveik visada klausau (mama - gydytoja).

Mano girdėtas topinis patarimas buvo, kad jei vaikas yra labai judrus, jam reikia duoti panadolio Bet tam žmogui, iš kurio jį girdėjau, taip patarė kažkokia kaimynė gydytoja. Jau įsivaizduoju kokią stipriai pasenusią tarybinę gydytoją.



Mano anyta taip pat sakydavo. Labai nervino, bet stengiausi rami išlikti. Sėdi ir mintyse kartoji, kad ji jau pagyvenusi moteris, jos laikais visi klausydavo tėvų, senelių, ji nemoka naudotis internetu, tai nieko ir nežino, ką šiais laikais pataria gydytojai. Žino tik tiek, kiek viena boba sakė

Dar labai negera būdavo, kai lygindavo, kaip ji vaikus augino, kad tiems jau 7mėn cepelinų duodavo ragauti. Kad kaimynės 8 (ar 9) mėn vaikas jau viską valgo nuo tėvų stalo, o aš tik košytes duodu. Kad reikia vaiką į vaikštynę dėti...

Nėra bloga moteris mano anyta, suprantu, kad nori gero vaikui, bet tai, kaip ji nevertina manęs, kaip mamos, labai kerta per nervus.

ir kas cia blogo, kad lygina? Drauges irgi savo vaikus lygina, kuris ka tiek metu valge, ka mokejo... Bent as su draugem savo vaikucius lygindavom. Ir su giminem irgi. Gi net mamos forume pasigiria, kad "mano tai jau.....". Ar tiesiog jums nepatinka, kad tai daro anyta? Jei butu drauge, tai viskas OK, o jei anyta, tai nervina?

Groja ant nervų, nes "kaimynė taip daro - ir tu taip daryk." bei "Maitink vaiką mišinuku, nes tavo pieno tai neužtenka" (sočiai buvo mano pieno, krūtinė strijom išėjo, kaip su akmenine kartais jausdavausi) na ir pastovus kartojimas. Vienąsyk išgirsti - nusišypsai, paaiškini, kas ir kaip. Antrąsyk taip pat paaiškini...O ką daryt 3-9 kartus? Va ir nervas ima...

sveikos,

skaudi ši tema ir man... gal ne tiek iš anytos pusės (iš jos skaudulių prisiklausiau, kai ilgai negalėjom susilaukti vaikučių, o dbr ji nei žino, nei mato, ką ir kaip darau, nes pas mus nesilanko, o aš pas juos irgi retokai su mergaitėmis- jau man gana būna komentarų, kai reikia maitinti jų akivaizdoje košelėmis - tai vežuos mergaites tik tuomet, kai gerai valgo )... o mama žėrė pamokymus ir komentarus, kai buvo atvažiavus pora kartų pirmom dienom ale padėti gimus pirmai dukrytei... taip pat kišau žurnalus skaityti, deja deja, neskaitė, o varė savo tiesas... o dbr, kai atvyksta į svečius, tai žinodama prie ko ,,kabinėsis" tiesiog viso to nedarau jos akivaizdoje, nesipasakoju ir man nuo to lengviau.... mama neklausia, o aš ir nesakau, kad mano mergytė mažoko svorio... ne sjau galima įsviazduoti, kokie būtų patarimai.... trubūt tokie pat, kaip kad ir daktarės, duokit mišinuko - deja, bet atkakliai kovju dėl pienuko
beje,. ,,geriausias" ir bene skaudžiausias man mamos komentaras buvo, kurį girdėjau net kelis kartus ir vis skirtingai iškraipytą, bet esmė ta ,,kad per greitai atsirado mūsų antroji dukrytė" vat tai čia ir mamos palaikymas tikrai šie žodžiai įstrigo man ilgam ...... kai ir taip pirmos dukros susilaiukėm vos po 12 m, ir dbr dar tipo turėjo praeiti bent jau 5 ar net 10 metų tarpas tik ,,numykiua " kažką į visa tai, nurijau karčią piliulę.... o dabar ale labai nori pasidžiaugti anūkėlėmis... bet man visa tai taip ,,netikra" po tokių visokių pasakymų... ir dar į visus pasakoja, kaip man sunku su dveim mažiukėmis, o aš ir sakau jai: ,,o ar aš pati nors kartą sakiau, kad man sunku? su meile, ramybe ir gera nuotaika tikrai nesunku.... " deja, ji viso to negirdi ir ale į visus mane ,,užjaučia", neįžvelgdame visa tame nė kiek jokio džiaugsmo, meilės, ramybės, nuoširdumo....

o su savo broliene (11 metų vyresnė ir jau jos vaikai užauginti) panašu, kad susipykom ant amžinųjų, nes nepaklausiau jos patarimų 3-ią dieną po gimdymo kai jau pasibaigė man kantrybė jai pasakoti, ką esu girdėjusi kursuoes, skaičiusi žurnaluose, forumuose, liepiau jai eit pamokyti seseles ir perrašyti knygas.... tai moteriškei ne unaris, kad aš čia visą laiką tylėjusi kaip pelytė po šluota ėmiau ir parieškiua priešingą nuomonę, nes tikrai jaučiau, kaip suveikė stiprus motiniškas savigynos instinktas.... gaila, kad tai man skaudžia atsiliepė ir nesikriepiau niekur pagalbos, tai ir žindymas nukentėjo ir mano ramybė, bei pirmųju dienų džiaugsmas taip ilgai lauktu kūdikėliu... nežina, ką ta brolienė galvoja dbr, bet... neleidžia net broliui nei vaikasm bendrauti su mūsų šeima.... o aš jua antri metai laukiu jos atsiprašymo, bet panašu, kad veltui... nors broliui parašiua el laiškiuką ir viską labai tolerantiškai išdėsčiau... dea, matyt nedrįšso jis jo niekam rodyti, nei perpasakoti... nes ir pats ryškiai yra po galingu padu paspaustas...

o ką gi per daug gali to mamos patarinėti, kai kur tik paklausai mamų, giminačių , tetų ar kaimynkų- visos juk ,,neturėjo" pieno , nes anuomet visai kitaip joms visks buvo mokinama, aiškinama, arba tiksliau niekas neaiškinama.... jos tik žinojo, kad reikia maitinti pagal laikrodį... nakties miegas vaikui ir mamai šventas reikalas... na, žodžiu.... o dbr mane dar labai nervina klausimas ir dar su tokia intonacija : ,,ar DAR maitini?" kol kas išdidžiai atsakau , kad maitinu, bet jei pavyks maitinti iki metukų ir ilgiua, tai jau riekės ,,slėptis", nes tai taip pat mano mamai bent jau nepriimtina... anot jos iki 6 mėn ilgiausiai ir šventa.... duosiu aš jai paksiatyti Vitkausko knygą ]
na, sėkmės visoms atlaikant patarimų lavinas ir surandant tą aukso viduriuką... taip, šventa tiesa, kaip kuri čia rašėt ,,Močiutės klausau, o savo darau"

ir bent jau iš savo skaudžios patirties, tai patarčiau nepriimti daug lankytojų dar ligoninėje.... nes bent jau man po pirmo gimdymo tai su tais patarimais užaštrino pogimdyvinę depresiją bent keliems mėnesiams... ir matot nieko čia blogo nepadarė... norėjo tik gero.... na, aišku, jeigu Jūsų santyklai su mamomis, anytomis puikūs, tolerantiški- tai šaunu... čia manu dar daug ką reiškia ir močiučių amžius... mane mama gimdė vėlai, aš jau irgi virš 30, taip kad jau nemažas atotrūkis tarp pažiūrų...

Atsakau i tema: nekovoju ..dabar:) Pasiklausau, ir darau savaip Abi mociutes gyvena toliau nei 300 km, tai nelabai ir pakontroliuos Kazkaip nesikisa
Po pirmojo gimimo buvo nedideliu nesutarimu su mano mama, bet greit susistygavome