Visada atsiranda vyresniu zmoniu - mamu,anytu, tetu ir t.t., kurios patarineja. As laikausi tokios pozicijos - kantriai paklausau, o savo darau. Mamos sirdis geriausiai jaucia kaip vaikucius reikia augint ir ko jiems reikia.
O kam su jomis kovoti? Vistiek neperauklėsi. Tiesiog reikia daryti savaip ir viskas.
QUOTE(IceT @ 2012 06 12, 16:53)
Visada atsiranda vyresniu zmoniu - mamu,anytu, tetu ir t.t., kurios patarineja. As laikausi tokios pozicijos - kantriai paklausau, o savo darau. Mamos sirdis geriausiai jaucia kaip vaikucius reikia augint ir ko jiems reikia.
Perskaičiau visų pasisakymus ir norėčiau pasidalinti savo patirtimi.
Mama mano tolerantiška, pataria, tik kai klausiu. Iš pradžių spjaudžiausi, kad nesąmones šneka, kad neišmano (galiu tik pogimdymine depresija pasiteisint), bet paskui pamačiau, kad veikia tie jos senoviniai būdai
. Anyta, atvirkščiai, nepataria nieko. Vaikiukas mūsų neramus labai, tai pasiguodus, kad nemiega, tik atklausydavau eilinį kartą kokie ramūs buvo jos vaikai, kaip miegodavo ir t.t. ir t.t. Mano problema- vyro brolienė. Apskritai gerai mes sutariam, bet kas dėl vaiko... Jinai savuosius maitino mišinėliais, tai ir man nuolat primygtinai siūlė. Šiaip nesu nusistačius prieš mišinukus, bet savo vaiką buvau apsisprendus maitinti savo pienu kiek galėsiu. Bjauriausia buvo pirmom savaitėm, kai viskas ir taip nauja ir baugina, vaikas verkia, nes mama nerami, o dar vyras pareina "praplautom smegenim" ir pareiškia, kad nėr tau turbūt pieno, nupirkim mišinuko. Na, tą periodą atlaikėm. Dabar pradedu mažių primaitint. Verdu košes, leidžiu lyžtelėt to ar ano. Ir čia teta jau nesitenkina patarimais, o imasi ir veiksmų. Paskutinį kartą svečiuojasi, žiūriu, kanda obuolį ir atkąstą leidžia vaikui ragaut. Taip supykau, sakau, neduok, dar obuolių nebandom. Esmė tame, kad negerai, mano supratimu, svetimo žmogaus prakąstas maistas. Negerai, kai puola į lūpas bučiuot. Kažkaip, atrodo, turėtų žinot, savo du vaikus užaugino. Tai va, kadangi moteriškė nenori girdėt, ką sakau, tai ruošiuos rimtam susirėmimui.
Mama mano tolerantiška, pataria, tik kai klausiu. Iš pradžių spjaudžiausi, kad nesąmones šneka, kad neišmano (galiu tik pogimdymine depresija pasiteisint), bet paskui pamačiau, kad veikia tie jos senoviniai būdai
. Anyta, atvirkščiai, nepataria nieko. Vaikiukas mūsų neramus labai, tai pasiguodus, kad nemiega, tik atklausydavau eilinį kartą kokie ramūs buvo jos vaikai, kaip miegodavo ir t.t. ir t.t. Mano problema- vyro brolienė. Apskritai gerai mes sutariam, bet kas dėl vaiko... Jinai savuosius maitino mišinėliais, tai ir man nuolat primygtinai siūlė. Šiaip nesu nusistačius prieš mišinukus, bet savo vaiką buvau apsisprendus maitinti savo pienu kiek galėsiu. Bjauriausia buvo pirmom savaitėm, kai viskas ir taip nauja ir baugina, vaikas verkia, nes mama nerami, o dar vyras pareina "praplautom smegenim" ir pareiškia, kad nėr tau turbūt pieno, nupirkim mišinuko. Na, tą periodą atlaikėm. Dabar pradedu mažių primaitint. Verdu košes, leidžiu lyžtelėt to ar ano. Ir čia teta jau nesitenkina patarimais, o imasi ir veiksmų. Paskutinį kartą svečiuojasi, žiūriu, kanda obuolį ir atkąstą leidžia vaikui ragaut. Taip supykau, sakau, neduok, dar obuolių nebandom. Esmė tame, kad negerai, mano supratimu, svetimo žmogaus prakąstas maistas. Negerai, kai puola į lūpas bučiuot. Kažkaip, atrodo, turėtų žinot, savo du vaikus užaugino. Tai va, kadangi moteriškė nenori girdėt, ką sakau, tai ruošiuos rimtam susirėmimui.
Nekreipiu demesio, darau kaip man atrodo 
As dazniausiai klausydama palinksiu galva ,bet darau taip kaip man reikia.Mociutes jau isaukletos,nebekisa savo nuomones,vienas senelis vis dar diriguoja eisma 
aš irgi tokią "problemėlę" turiu. na, kai močiutė mano ką papasakoja, tai tiesiog išklausau, bet darau savaip, nesiginčinu su ja - visgi močiutė 
mamą jau išsiauklėjau dėl visko, ir ji stengiasi viską daryti pagal mane, o ne pagal save
bet va anyta....apie pusantrų metų gyvenom pas ją, nuo tada, kai pastojau. niekada nesidomėjo mano savijauta, nors uošvis visada domėdavosi.
jau ginčai didžiausi buvo dėl to, kaip mes parsivešim savo kleckiuką iš ligoninės. na, mes jau turėjom auto kėdutę, bet ji buvo prieš be proto, kaip jūs tą vaiką ten dėsit, 100km vešit. o aš jai sakau, o jis pilve tai 9 mėn susirietęs, tai dar valandėlę pakentės. bet aišku, aš vistiek durna, nieko neišmananti, vaikų dar neturėjusi.
dėl auginimo vaiko pastoviai riejomės, ir dabar kartais tenka, bet rečiau, nes pagaliau atskirai gyvenam. o pykčiai dėl visko - per mažai vaikas aprengtas, per mažai pavalgęs, ne tokie vaistai, ne tokios normos ir pan... matot ji buvo felčerė, tai įsivaizduoja, kad viską išmano, bet juk per 20 metų tai medicina nestovėjo vietoj, viskas pažengė. ji stengėsi karvės pieną įbrukti jau gal nuo 3mėn, bet aš nepasidaviau, nes pati pienuko turėjau tiek, kiek reikėjo ir dar daugiau. mes košeles pradėjom rimčiau valgyti tik nuo 8 mėn. bet jam nei svorio netrūko, nei dar kokių medžiagų, reikalingų vystymuisi.
tiesiog reikia apsišarvuoti kantrybe ir nenusileisti. tikrai, mama geriausiai žino, ko reikia jos vaikui
mamą jau išsiauklėjau dėl visko, ir ji stengiasi viską daryti pagal mane, o ne pagal save
bet va anyta....apie pusantrų metų gyvenom pas ją, nuo tada, kai pastojau. niekada nesidomėjo mano savijauta, nors uošvis visada domėdavosi.
jau ginčai didžiausi buvo dėl to, kaip mes parsivešim savo kleckiuką iš ligoninės. na, mes jau turėjom auto kėdutę, bet ji buvo prieš be proto, kaip jūs tą vaiką ten dėsit, 100km vešit. o aš jai sakau, o jis pilve tai 9 mėn susirietęs, tai dar valandėlę pakentės. bet aišku, aš vistiek durna, nieko neišmananti, vaikų dar neturėjusi.
dėl auginimo vaiko pastoviai riejomės, ir dabar kartais tenka, bet rečiau, nes pagaliau atskirai gyvenam.
o pykčiai dėl visko - per mažai vaikas aprengtas, per mažai pavalgęs, ne tokie vaistai, ne tokios normos ir pan... matot ji buvo felčerė, tai įsivaizduoja, kad viską išmano, bet juk per 20 metų tai medicina nestovėjo vietoj, viskas pažengė. ji stengėsi karvės pieną įbrukti jau gal nuo 3mėn, bet aš nepasidaviau, nes pati pienuko turėjau tiek, kiek reikėjo ir dar daugiau. mes košeles pradėjom rimčiau valgyti tik nuo 8 mėn. bet jam nei svorio netrūko, nei dar kokių medžiagų, reikalingų vystymuisi.tiesiog reikia apsišarvuoti kantrybe ir nenusileisti. tikrai, mama geriausiai žino, ko reikia jos vaikui
QUOTE(Zwaaaigzdute @ 2012 11 20, 22:20)
aš irgi tokią "problemėlę" turiu. na, kai močiutė mano ką papasakoja, tai tiesiog išklausau, bet darau savaip, nesiginčinu su ja - visgi močiutė
mamą jau išsiauklėjau dėl visko, ir ji stengiasi viską daryti pagal mane, o ne pagal save
bet va anyta....apie pusantrų metų gyvenom pas ją, nuo tada, kai pastojau. niekada nesidomėjo mano savijauta, nors uošvis visada domėdavosi.
jau ginčai didžiausi buvo dėl to, kaip mes parsivešim savo kleckiuką iš ligoninės. na, mes jau turėjom auto kėdutę, bet ji buvo prieš be proto, kaip jūs tą vaiką ten dėsit, 100km vešit. o aš jai sakau, o jis pilve tai 9 mėn susirietęs, tai dar valandėlę pakentės. bet aišku, aš vistiek durna, nieko neišmananti, vaikų dar neturėjusi.
dėl auginimo vaiko pastoviai riejomės, ir dabar kartais tenka, bet rečiau, nes pagaliau atskirai gyvenam. o pykčiai dėl visko - per mažai vaikas aprengtas, per mažai pavalgęs, ne tokie vaistai, ne tokios normos ir pan... matot ji buvo felčerė, tai įsivaizduoja, kad viską išmano, bet juk per 20 metų tai medicina nestovėjo vietoj, viskas pažengė. ji stengėsi karvės pieną įbrukti jau gal nuo 3mėn, bet aš nepasidaviau, nes pati pienuko turėjau tiek, kiek reikėjo ir dar daugiau. mes košeles pradėjom rimčiau valgyti tik nuo 8 mėn. bet jam nei svorio netrūko, nei dar kokių medžiagų, reikalingų vystymuisi.
tiesiog reikia apsišarvuoti kantrybe ir nenusileisti. tikrai, mama geriausiai žino, ko reikia jos vaikui
mamą jau išsiauklėjau dėl visko, ir ji stengiasi viską daryti pagal mane, o ne pagal save
bet va anyta....apie pusantrų metų gyvenom pas ją, nuo tada, kai pastojau. niekada nesidomėjo mano savijauta, nors uošvis visada domėdavosi.
jau ginčai didžiausi buvo dėl to, kaip mes parsivešim savo kleckiuką iš ligoninės. na, mes jau turėjom auto kėdutę, bet ji buvo prieš be proto, kaip jūs tą vaiką ten dėsit, 100km vešit. o aš jai sakau, o jis pilve tai 9 mėn susirietęs, tai dar valandėlę pakentės. bet aišku, aš vistiek durna, nieko neišmananti, vaikų dar neturėjusi.
dėl auginimo vaiko pastoviai riejomės, ir dabar kartais tenka, bet rečiau, nes pagaliau atskirai gyvenam.
o pykčiai dėl visko - per mažai vaikas aprengtas, per mažai pavalgęs, ne tokie vaistai, ne tokios normos ir pan... matot ji buvo felčerė, tai įsivaizduoja, kad viską išmano, bet juk per 20 metų tai medicina nestovėjo vietoj, viskas pažengė. ji stengėsi karvės pieną įbrukti jau gal nuo 3mėn, bet aš nepasidaviau, nes pati pienuko turėjau tiek, kiek reikėjo ir dar daugiau. mes košeles pradėjom rimčiau valgyti tik nuo 8 mėn. bet jam nei svorio netrūko, nei dar kokių medžiagų, reikalingų vystymuisi.tiesiog reikia apsišarvuoti kantrybe ir nenusileisti. tikrai, mama geriausiai žino, ko reikia jos vaikui
jus bent stipresnio charakterio, as per savo anyta ir nervus del jos net pienuka praradau ;( aciu Dievui veliau suprato kad nesu tokia zalia kaip jai atrodo, bet visvien randa del ko prikist, ech greiciau kur isvykt gyvent atskirai
Suprantu kad mamos ir anytos gero anukams linki, bet kartais tikrai veda is kantrybes. Mane irgi labiausiai erzino pirmais menesiais, kai pati dar nezinau kas kaip, o anyta dar aiskina kaip guldyt ar kiek maitint Aciu Dievui kartu negyvenom ir negyvenam Bet ir dabar dar kartais sunervina savo pasakymais, kai 3 metu mergai mano aiskina "cia nelipk nukrisi, to nedaryk bus blogai..". Savaitei palikciau turbut tai kompleksu spetu privaryt vaikui 
Tikiuosi antras kai bus tai jau neaiskins kad soske butinai reikia vaikui kist Dabar jau galesiu pasakyt kad ne pirma auginu ir pati geriau zinau 
Aciu Dievui kartu negyvenom ir negyvenam Bet ir dabar dar kartais sunervina savo pasakymais, kai 3 metu mergai mano aiskina "cia nelipk nukrisi, to nedaryk bus blogai..". Savaitei palikciau turbut tai kompleksu spetu privaryt vaikui Tikiuosi antras kai bus tai jau neaiskins kad soske butinai reikia vaikui kist Dabar jau galesiu pasakyt kad ne pirma auginu ir pati geriau zinau
Na, paskaičius komentarus, tai man pasisekė mama jei ką ir pataria, tai taip.. maždaug, daryk kaip nori.. Arba paklausia, o taip nenori pabandyt? O aš jau sprendžiu, noriu ar ne Anyta irgi taip pat.. .pasako, aš dariau taip ir taip, o tu taip nedarai? Atsakau, kad ne ir viskas.. Tik va, dėl vieno tai esu jau susibarusi ne kartą.. Vis vaikas per plonai aprengtas, per plonai apklotas.. zyzia ir zyzia.. tyliu tyliu, bet kai kantrybė baigiasi susibaru.. kažkiek laiko ramu, po to ir vėl tas pats Tik atvažiuojam, iš karto puola vaikui rankytes čiupinėti.. aš gi tokia karvė mama, sušaldau vaikiuką pastoviai.. nu negaliu
mama jei ką ir pataria, tai taip.. maždaug, daryk kaip nori.. Arba paklausia, o taip nenori pabandyt? O aš jau sprendžiu, noriu ar ne Anyta irgi taip pat.. .pasako, aš dariau taip ir taip, o tu taip nedarai? Atsakau, kad ne ir viskas.. Tik va, dėl vieno tai esu jau susibarusi ne kartą.. Vis vaikas per plonai aprengtas, per plonai apklotas.. zyzia ir zyzia.. tyliu tyliu, bet kai kantrybė baigiasi susibaru.. kažkiek laiko ramu, po to ir vėl tas pats Tik atvažiuojam, iš karto puola vaikui rankytes čiupinėti.. aš gi tokia karvė mama, sušaldau vaikiuką pastoviai.. nu negaliu
QUOTE(vilmoske @ 2012 11 25, 23:40)
Na, paskaičius komentarus, tai man pasisekė mama jei ką ir pataria, tai taip.. maždaug, daryk kaip nori.. Arba paklausia, o taip nenori pabandyt? O aš jau sprendžiu, noriu ar ne Anyta irgi taip pat.. .pasako, aš dariau taip ir taip, o tu taip nedarai? Atsakau, kad ne ir viskas.. Tik va, dėl vieno tai esu jau susibarusi ne kartą.. Vis vaikas per plonai aprengtas, per plonai apklotas.. zyzia ir zyzia.. tyliu tyliu, bet kai kantrybė baigiasi susibaru.. kažkiek laiko ramu, po to ir vėl tas pats Tik atvažiuojam, iš karto puola vaikui rankytes čiupinėti.. aš gi tokia karvė mama, sušaldau vaikiuką pastoviai.. nu negaliu
mama jei ką ir pataria, tai taip.. maždaug, daryk kaip nori.. Arba paklausia, o taip nenori pabandyt? O aš jau sprendžiu, noriu ar ne Anyta irgi taip pat.. .pasako, aš dariau taip ir taip, o tu taip nedarai? Atsakau, kad ne ir viskas.. Tik va, dėl vieno tai esu jau susibarusi ne kartą.. Vis vaikas per plonai aprengtas, per plonai apklotas.. zyzia ir zyzia.. tyliu tyliu, bet kai kantrybė baigiasi susibaru.. kažkiek laiko ramu, po to ir vėl tas pats Tik atvažiuojam, iš karto puola vaikui rankytes čiupinėti.. aš gi tokia karvė mama, sušaldau vaikiuką pastoviai.. nu negaliu saltu ranku sindromas kaip as sakau:D
