Du šansai sugrįžti pas mamą - Gimdymo istorijos

Likimas viena ranka duoda, kita atima. Ir šiaip mėgsta jaukti visus planus.
Gimdymo labai bijojau. Paniškai. Bijojau, kad neištversiu skausmo, kad nesivaldysiu, kad nebenorėsiu vaikų, kad kūnas bus išdraskytas. Dar bijojau, kad nežinosiu, kaip elgtis su vaiku ir kaip ištversiu naktį nemiegojusi. Lankiau kursus, kuriuose išmokau elgtis su kūdikiu, tačiau baimė gimdyti dar sustiprėjo. Ją sustiprino ir matyti filmai, ir ypač aplankytos gimdyklos, kurios man kažkodėl priminė skerdyklą, vaizdas.
Gimdymas užklupo visiškai morališkai nepasiruošusią. Anksti ryte pradėjo bėgti vandenys. Nuvykom į ligoninę. Priėmimo skyriuje sesutės pildė dokumentus, gydytoja maigė pilvą ir aiškino, kad nėra jokios veiklos, kaklelis neatsidaręs. Bus cezaris, pasakė. Lyg kokiam transe klausiausi, ką sako, kažką atsakinėjau, o atrodė, kad viskas tarsi plaukia pro šalį ir manęs visai neliečia.
Atėjo anesteziologė ir paklausė, kokios norėčiau nejautros. Turėjo pakartoti tris kartus, kol supratau, ko klausia. Pavyko suprasti, kad spinalinė nejautra mažiau kenkia kūdikiui nei bendroji nejautra. Nors anksčiau svajojau, kad užmiegu, o atsibudusi randu vaikutį, pasirinkau spinalinę.
Nuvedė į gimdyklą, prijungė krūvą laidų ir paliko. Nenorėjo patikėti, kad aš tikrai nevalgiau, o tik gėriau kavos, ir todėl sakė, jog operuos vėliau. Po trijų laukimo valandų pradėjau tirtėti nuo nervų, net dantys barškėjo. Po 5 laukimo valandų, kai jau buvau ant išprotėjimo ribos, pranešė, kad dabar veš į operacinę. Dabar mano dantų barškėjimą jau girdėjo visi aplinkiniai. Operacinėje liepė atsisėsti ant stalo ir nejudėti, kol suleis į nugarą vaistų ir dar prigrasino, jog bus blogai, jei judėsiu. Atsakiau, kad mažiau judėti nei dabar negaliu, nes nebevaldau savo kūno, kuris visas drebėjo. Sesutė priglaudė prie krūtinės, o anesteziologė kažkaip susitvarkė. Buvau tokia didelė, kad vos tilpau ant operacinio stalo.
Kai anestezija jau «atėmė » kojas, pradėjau bijoti, kad vis tiek pajausiu skausmą ir išgirsiu, kaip gydytoja sako : « Paduokite skalpelį ». Skausmo nepajutau, bet apie skalpelį išgirdau ir toliau laukiau, kol pradės skaudėti. Mintyse tiesiog mačiau, kaip mane pjauna ir pagalvojau, kad išprotėsiu, jeigu tai dar tęsis. Pagalvojau, kad bus blogiau, jeigu vaikas turės išprotėjusią mamą ir bus mažesnė blogybė, jei gausiu raminančių. Gavau. Jau geriau tokioms bailėms ir turinčioms lakią vaizduotę kaip aš spinalinės nejautros neprašyti.
Mane tampė, tąsė, bet skausmo nebuvo. Po akimirkos išgirdau pasipiktinusį klyksmą. « Barėsi » mano kūdikis. Prikišo man vaikutį prie akių, o aš iš to netikėtumo tik akis išsprogdinau ir turbūt kvėpuoti nustojau. Jis buvo visas raudonai mėlynas, violetinis. Išstenėjau turbūt tik : »Oho, koks mėlynas ». Vaikutį kažkur nunešė, paskui vėl atnešė ir pasiūlė pabučiuoti. Pakštelėjau į žanduką, ir jį vėl išnešė.
Atsitokėjau gulinti lovoje, rankoje lašalinė, šalia sėdi vyras ir glosto ranką. Man buvo labai gera, kažkodėl pradėjau verkti. Gal dėl to, kad atrodė, jog viskas baigėsi. Iš tikro viskas tik prasidėjo… Atėjo sesutė ir pasiteiravo, ko verkiu. Atsakiau, kad pavėluota reakcija į stresą ir susigėdau, tarsi neturėčiau teisės į jausmus. Pasakė, kad vaikutį atneš rytoj 8 ryto. Pasakiau, kad gerai ir nugrimzdau į miegą.
Vaikučio neatnešė nei 8 ryto, nei vėliau. Gulėjau palatoje su moterimi, kuri nuoširdžiai džiaugėsi savo kūdikiu, jį kalbino, maitino. Mano gi vaikutį laikė inkubatoriuje ir ventiliavo ventiliavo ventiliavo. Ir nedavė daug vilties. Tada ir prasidėjo didysis košmaras. Ligoninė aidėjo nuo garsų: aplinkinėse palatose garsiai klykavo kūdikiai, nes daugelis jų buvo palatose, o kitus lyg ir atnešdavo maitinti 12 val. nakties ir 5 val. ryto, šioje palatoje mačiau kaimynės kūdikį, kažkur šūkavo ir daužėsi kibirais sanitarės, ateidavo ir išeidavo lankytojai, vaikų ir suaugusių gydytojai, lindo su pampersų pasiūlymais agentai, o aš lyg užsukta sprendžiau neišsprendžiamą dilemą: ar aš esu mama, ar ne? Jeigu esu, tai kur mano vaikas???
Vaikutį perkėlė į kitą ligoninę, o aš norėjau numirti. Pykau ant viso pasaulio. Kodėl taip atsitiko? Nebegalėjau pakęsti tos kankynės svetimais vaikais. Supratau tai vienareikšmiai kaip kankinimą. Negalima tokių kaip aš guldyti kartu su laimingomis mamomis. Nežmoniška.
Nežinomybė truko vos ne visą amžinybę – savaitę. Mane palaikė tik viena mintis : kol dar ne viskas prarasta, turiu neleisti sau prarasti kontrolės, nes kitaip dings pienas, kuris reikalingas vaikučiui. Per savaitę aš nesugebėjau numirti, o vaikutis stebuklingai ėmė taisytis. Jis gaudavo mano pienuką ir aš didžiavausi, kad bent tiek galiu dėl jo padaryti.
Mane išleido iš ligoninės, nuvykau į kitą, pas savo vaikutį. Ten vėl laukė šokas : krūvos laidų ant vaikučio kūnelio. Ir baimės jausmas, kad jam nepasidarytų blogai. Sesutė man parodė palatą, kuri tapo pirma gyvenamąja vieta kone mėnesiui, ir pasakė, kad, kai pamatysiu, jog mėlynuoja vaikas, įjungti deguonies aparatą. Bijojau užmigti, kad tik nepražiūrėčiau to momento, kai jam labiausiai reikės pagalbos, arba bus dar blogiau – aš nesuprasiu, kad jam reikia pagalbos. Po savaitės vaikučiui pagerėjo, mano baimės liovėsi, pradėjau gyventi tarsi kariuomenėje : stot, gult, kelt, nutraukt pieną, maitinti per zondą. Visa para buvo suskirstyta į periodus kas 3 valandos : pusvalandis pienui nutraukti, pusvalandis sumaitinti, pusvalandis užkąsti ir subėgioti į tualetą, pusvalandis panešioti, valanda pamiegoti. Ir vėl iš naujo. Jaučiau, kad dabar viskas tik nuo manęs priklausė : ir kaip greitai vaikutis sveiks, ir kaip greitai grįšime namo į normalų gyvenimą.
Išsiverkiau iki palengvėjimo tik praėjus kone 2 mėnesiams nuo gimdymo. Tik tada pradėjo kankinti košmarai tarsi vėl iš naujo viskas būtų prasidėję. Negalėjau naktimis miegoti. Pradėjau ieškoti priežasčių, kodėl taip įvyko, nes norėjau tiesos ir norėjau žinoti, ką reikėtų daryti, kad taip nepasikartotų. Supratau tik viena – pavėluotai atlikta operacija. Mūsų laimė, kad ne per vėlai. Kodėl taip įvyko, praradau viltį sužinoti, bet nusprendžiau kitą kartą viską daryti kitaip : nepasiduoti įkalbama to, ko nenoriu, reikalauti tai, ką manau esant reikalinga.
Gal bent šiek tiek būtų buvę lengviau, jeigu aplinkinių požiūris būtų buvęs žmoniškesnis : daugiau ramybės, paprasčiausios paguodos, supratimo bei, aišku, elementaraus mandagumo. Tokių dalykų, jeigu jų žmogus paprasčiausiai neturi, neišreikalausi. Viena sesutė susipainiojusi siūlė pamaitinti svetimą kūdikį : « Tai atnešt kūdikį maitint, ar ne ? », viena gydytoja nesugebėjo tą pačią dieną pasižiūrėti vaiko tyrimus ir nutraukti vaistus (dėl to vaikas gavo nereikalingas 3 dozes vaistų, jam kimšosi vena ir dėl tų trijų injekcijų statė naują kateterį į galvos veną, vėl plėšė plaukus), kita gydytoja « guodė », kad pradžioje visoms gerai būna, o į trečią parą « stogai nuvažiuoja ». Tyčia nerašau visų akibrokštų, su kuriais susidūriau, ne dėl to, kad laikyčiau juos smulkmenomis, tačiau noriu vis dėlto pasilaikyti sau. Pykčio ant tų žmonių nelaikau, anksčiau ar vėliau patys susidurs su dar « geresniais » nei jie patys, bet taip pat nebelaikau jų normaliais žmonėmis.

Likimas davė stebuklą – naują gyvybę - vaikutį, atėmė pirmą džiaugsmą ir pirmus motinystės jausmus. Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi : atėjo vėlyva motinystė, košmarai ir nerimas pasitraukė, o aš pradėjau tikėti stebuklais, ypač tais, kurie susiję su gyvybe – mano angeliukas vis dėlto sugrįžo pas mane. Nors tikiu, jog viską reguliuoja likimas, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia nustoti stengtis visomis jėgomis ką nors keisti.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis