Įvaizdžio specialisto, imkim siauresnę sritį - stilisto, darbą palyginčiau su, tarkim, virėjo. Gali išsikepti kepsnį namie, o gali nueiti į restoraną, kur tau jį paduos iškeptą. Kuris kepsnys bus skanesnis - klausimas vertas dėmesio, mat ir pats gali būti toks virtuvės mėgėjas, kad tavo patiekalai nenusileis restoraniniams (arba net bus už juos kokybiškesni).
Su įvaizdžio specialistais panašiai. Jei tavo domėjimasis stiliumi, mada apsiriboja tuo, kad pažiūri, kaip gatvėje apsirengę praeiviai ir ką siūlo artimiausios parduotuvės, nuodugnesnį pasidomėjimą laikai laiko gaišimu ir verkiant norisi "neiškristi iš konteksto", "nebūti juokingam", "dvelkti amžina klasika" ar dar ko nors pakankamai abstraktaus - tada taip, gali sumokėti stilistui, kuris aptvarkys tavo spintą, "džiaugsiesi atsikratęs nereikalingų daiktų" (retorinis klausimas: kam nereikalingų? tau pačiam? tai kodėl iki šiol neišmetei? ar stilisto nuomone, nereikalingų? o jei tu manai, kad jie tau reikalingi?) ir dvasiškai laisvesnis, nes nereikės rūpintis sritimi, kuri tau nemiela arba tiesiog nepakankamai įdomi, kad skirtum tam laiko.
Kitas reikalas, jei apranga
domiesi, na, kad ir paskaitinėji specializuotą literatūrą, pažiūrinėji specializuotus žurnalus, šiais laikais tai nesudėtinga: reikia noro domėtis ir... mokėti skaityti.
(Nesusilaikysiu nepacitavusi Petruškevičiaus interviu: "Žinių semiuosi iš žurnalų. - Gerai supranti rusų kalbą? - Ne, beveik nesuprantu. O skaityti visai nemoku. - Betgi mokaisi iš šių žurnalų... - Nuotraukas žiūriu".
) Arba esi žmogus, manantis, kad išorė turi atspindėti vidinę būseną, kurią geriausiai įsivaizduoji tik tu pats. Arba esi individualistas, asmenybė, kuriam nelabai rūpi, kad neatitinki kažkokio kanono. Tokiais ir dar begale kitų atvejų tau stilisto nereikia, atvirkščiai, jo patarimai net gali tave varžyti.
bet jau čia ne į temą 
