jis mane užkalbino internete ir praktiškai iš kart pakvietė kavos, buvo labai smagu, bet tiesiog smagu ir nieko daugiau. Laikui bėgant tapom geriausiais draugais, visur kartu, į barą, kavos, pasivaikščiot, pasikalbėt. pabaliavot. Nejučiom jis tapo mano ,,angelu sargu'' , visada pastumdavo kai to reikėjo ar sulaikydavo kai elgdavaus impulsyviai. Visada jaučiau jo asistavimą visame kame ir turbūt pamilau jo asmenybę.
Po daugiau nei metų išsikalbėjom ir supratom, kad mes tikrai daugiau nei draugai. Nuo tada esam kartu, ir jaučiuosi taip lyg būčiau su ,,TUO'' žmogumi, net nepaisant to, jog jis šiuo metu kitoje pasaulio pusėje.
O visam šitam reikale pastabiausia buvo mano mama, gal po pusmečio mūsų pažinties, atvažiavusi manęs aplankyti ir man besiruošiant vakare į miestą, žinoma su MB , tokiu pasipiktinusiu tonu sako, aš nesuprantu ko jūs nedraugaujat
o kai kurios ir juokingos 
Aš atsisakiau, poto vėl atėjo, vėl prašė, o aš ne ne. Atrodė, kad jis man per senas 
Ir ką jus pagalvosit, per pirmą pasimatymą supratau, kad visai neblogas vyras reikia griebti 
matyt jo skonio esu 
Niekada nebuvau jautusi tokio magnetizmo. Atrodė, jog laikas buvo sustojęs. Tam nusakyti nerandu žodžių... Manau, taip buvo lemta 
