Man irgi taip nebuvo. Kai pradėjom draugauti, jau buvom kelis metus pažįstami. Ir viskas prasidėjo ne nuo ypatingų jausmų/žvilgsnių/prisilietimų, o nuo...sekso...
toks jausmas man buvo su pirma meile. kai jį pamačiau, jis žiūrėjo tik į mane ir aš tose akyse nuskendau
kai pirma karta pamaciau savo vyra- pamaniau: "O koks grazus berniukas,kaip modeliukas" (tada man buvo 20 ir buvau pratus bendraut su 25-30 vyrukais, o jam tada buvo tik 18,5 ). Ir jokiu net minciu neturejau,kad jis man skirtas. Bet kai supazindino mus ir pradejom benrauti- buvom geriausi draugeliai,nes l.mielas jis buvo. Galvojau: "broliukas mano". Na o po 3men guledama lovoj pasvajojau,kad einu su juo prie altoriaus. Ir nuvijau ta minti. Rugpjuti bus 3metai kaip istekejus uz JO.
teoriskai tikiu kad gal taip ir buna.... man neteko to patirt
QUOTE(belladonna @ 2007 02 03, 22:53)
idomu ar kuriai nors taip nutiko?
Na man ir taip nebuso buvom tioesiog draugai kokios 1.5 metu, ir po tiek laiko i aki pirma kritau jam as. As net minties neturejau, kad mes galetume buti kartu bet jis nepasidave - suviliojo, sugunde ir tt
QUOTE(Sandruliukas @ 2007 02 04, 02:38)
Man tai tikrai taip nebuvo.Pagalvojau:stovi ir spokso,gal as jam skolinga?...
ot cia tai geras
QUOTE(belladonna @ 2007 02 03, 22:53)
sveikutes
gal tai kvailai nuskambes, bet ziuredama romantini filma isgirdau : "kai sutikau savo busima vyra pajutau stebukla apemusi mane vos palietus jo ranka....pajutau kad tai mano vienintelis, kad su juo praleisiu likusi savo gyenima ir pasensim kartu..."
vaikysteje man mociute pasakojo kad tox pat jausmas kauri cia aprasiau buvo kaip sutiko ssavo 3- iaji vyra...
man susipazystant su savo vyru taip nenutiko, bent jau man ,o vyro neklausiau apie tai...
idomu ar kuriai nors taip nutiko?
gal tai kvailai nuskambes, bet ziuredama romantini filma isgirdau : "kai sutikau savo busima vyra pajutau stebukla apemusi mane vos palietus jo ranka....pajutau kad tai mano vienintelis, kad su juo praleisiu likusi savo gyenima ir pasensim kartu..."
vaikysteje man mociute pasakojo kad tox pat jausmas kauri cia aprasiau buvo kaip sutiko ssavo 3- iaji vyra...
man susipazystant su savo vyru taip nenutiko, bent jau man ,o vyro neklausiau apie tai...
idomu ar kuriai nors taip nutiko?
Na nėra meilės iš pirmo žvilgsnio, jei čia apie tai. Ir sakykite jūs, mielosios, ką norite - net ir tos, kurios pirmą pažinties dieną su savo ypatinguoju lovoje pabaigėt. Kai istorija toliau klostosi gražiai kaip pasakoje, tai ir norisi tikėti, kad ir jos pradžia buvo tokia pat nežemiška. Prisipažinsiu, kai pirmą kartą žvilgterėjau į šią temą, norėjosi parašyti, kad man taip ir buvo. Na taip, nuo pirmos pažinties dienos žinojau, kad mes būsim pora ir kad tai žmogus, šalia kurio jaučiuosi taip, lyg pažinočiau jį labai seniai. Bet jei būtų susiklostę kitaip, kas čia žino - gal jau seniai būčiau tuos prisiminimus norom ar nenorom ištrynusi.
QUOTE(_Smalsutė_ @ 2007 02 06, 18:10)
Na nėra meilės iš pirmo žvilgsnio, jei čia apie tai. Ir sakykite jūs, mielosios, ką norite - net ir tos, kurios pirmą pažinties dieną su savo ypatinguoju lovoje pabaigėt. Kai istorija toliau klostosi gražiai kaip pasakoje, tai ir norisi tikėti, kad ir jos pradžia buvo tokia pat nežemiška.
na, čia jau nuomonės reikalas. kiekvieną situaciją galima apibūdint itin romantiškai, galima buitiškai, o galima ciniškai ir vulgariai.
meilė iš pirmo žvilgsnio -- čia jau kaip kas nori tikėt. man anksčiau tai buvo viso labo serialuose nuskambanti frazė, o dabar kažkodėl -- norisi tuo tikėt.
jei būčiau didelė romantikė, tai irgi galėčiau dabar prisvaigt -- žvaigždelės danguje mus suvedė ir taip toliau, na, bet neturi reikšmės. bet kai prisimenu tą momentą, vis negaliu atsistebėt lemtingų atsitiktinumų ir sutapimų virtine. kai pagalvoju -- atrodo juk galėjau galvą paskut kur nors į kitą pusę, žengt žingsį minute anksčiau ar vėliau -- ir būtume dabar nepažįstmi žmonės.
QUOTE(Dios @ 2007 02 07, 14:04)
kai pagalvoju -- atrodo juk galėjau galvą pasukt kur nors į kitą pusę, žengt žingsį minute anksčiau ar vėliau -- ir būtume dabar nepažįstmi žmonės.
Būtent. Aš irgi atsidūriau netikėtai ten, kur tuo momentu neturėjau būti. O buvau. Pati iki šiol negaliu tuo patikėti. Todėl ir tikiu, kad likimas mane nuvedė būtent ten ir būtent tą valandą. Gal tokios mintys ir iš fantastikos pasaulio, bet aš tuo tikiu
QUOTE(Dios @ 2007 02 07, 14:04)
jei būčiau didelė romantikė, tai irgi galėčiau dabar prisvaigt -- žvaigždelės danguje mus suvedė ir taip toliau, na, bet neturi reikšmės. bet kai prisimenu tą momentą, vis negaliu atsistebėt lemtingų atsitiktinumų ir sutapimų virtine. kai pagalvoju -- atrodo juk galėjau galvą paskut kur nors į kitą pusę, žengt žingsį minute anksčiau ar vėliau -- ir būtume dabar nepažįstmi žmonės.
Bet gi tai ne vienintelis žmogus, su kuriuo susipažinai per vienokį ar kitokį atsitiktinumą? Tik va vienus atsitiktinumus mes lengvai pamirštam, o tuos, kurie vėliau gyvenime nulemia labai daug, jau linkę sureikšminti kiek tik įmanoma.
Aš irgi netikiu atsitiktinumais, viskas gyvenime vyksta ne šiaip sau, tik vis dėlto manau, kad pažintis kad ir su kokiu ypatingu žmogumi tėra svarbi galimybė, o ne kaži koks likimo pirštas.
as su savo vaikinu draugauju jau 6 metai, susipazinom dar paaugliai. tiesiog sededama balkone pamaciau berniuka, kuris nuolat "netycia" pravaziuodavo pro mano namus, po kiek laiko isdriso mane pasnekinti tik deja buvo tamsu ir as jo nemaciau buvo taip romantiska, isikliopinau iki ausu, o kai pamaciau irgi nenusivyliau. Padraugavom pora menesiu, o po to pasiule man buti jo mergina. oi kai prisimenu tuos laikus taip gera noretusi kad griztu, nors ir dabar esam laimingi kartu, ir lygiai taip pat mylintys kaip paauglysteje beje tai mano pirma meile, galbut todel tokia ypatinga jau lyg ir vestuvem kvepia...