liūdnos mintys

Labai sunku rasyti,todel iskart atsiprasau uz padrika teksta
Vakar gryzom is laidotuviu kurios paveike mus visus ten dalyvavusius...Mire mociutes brolis keturis menesius gulejes ligonineje.Jam buvo galvos vezys,po operacijos taip ir neatsigavo ir lygiai po 4 menesiu mire.jam buvo tik 62 metai.Jis buvo nuostabus zmogus,is didziosios raides...Anukam atstojo teva,zmonai buvo nuostabus draugas,kulinaras,mano tevui kaip brolis,visiem malonus,teisingas ir geras.mirtis ji aplanke per anksti.....Laidotuves buvo be galo liudnos,daug skausmo,asaru,kanciu...Visiem labai sunku atsigaut ir atsitiest(ypac zmonai,dukrom,anukam).Sio zmogaus mirtis atvede ir mane i liudesi ir gilius apmastymus apie gyvenimo trapuma ir trumpuma...Antra nakty miegu su migdomaisias,nes kitaip mano galvoje krebzda prisiminimai ir liudesys...Rasau ir verkiu,ko labai seniai nedariau,galbut tiek daug visko prisikaupe?...
Man 24metai,auga nuostabus sunelis,turiu puiku vyra,jaukius namus,gerus tevus,istitikus draugus....bet kaip visa tai laikina,trapu...kaip nenumaldomai greitai bega laikas,nespeju gyvent pagal tokius greitus jo apsisukimus...Ant dienu man pries akis automobilis partrenke moteri,kaskas pervaziavo suneli....Cia tu gyveni,stengies cia jau po velena.....Taip,visa tai gyvenimas,bet kartais jis toks neteisingas,ziaurus ir greitas.Ne,as nepykstu ant nieko,nei ant Dievo,nei ant gyvenimo...viskas eina sava vaga,tik kartais sunku ja suprast ir prisitaikyt,galbut susitaikyt....
Man gaila taip greitai prabegusios savo paauglystes,nes ji buvo tokia nuostabi,nepakartojama,vejavaikiska.Pirma meile,pirmas bucinys,pirmas paprasymas tevu leisti i diskoteka...viskas taip nauja,neistirta,tyra,linksma...I ja galiu sugrysti tik skaitydama senus dienorascius arba sapnuose...Jau pries 6 metus baigta vidurine...seni draugai issibarste,atsirado nauji...
mane kankina mirties baime.Ir savo ir artimuju..apie sunaus ar vyro netekti net nedrystu pagalvot.Labai bijau tecio netekties.Myliu ir gerbiu toki koks jis yra-protingas,issilavines,apsiskaites,kartais uzgerentis....Mus sieja stiprus rysys,tik musu seimoj neiprasta rodyti savo jausmus,ar apsikabineti(o kartais norisi,bet bijai kad ne taip supras)pastaruoju metu as ipatingai daug demesio jam skiriu,einu pasitikt is darbo,daug kalbames,stebiu ji...Daug visko gyvenime mates,daznai nesuprastas....Mama zinoma taip pat labai myliu,bet nuo mazens su teciu buvo tas rysis,visur kartu....visur drauge...
laidotuviu metu(vakar)tetis labai verke,negalejau ramiai i tai ziuret,guodziau ji,raminau...Dede jam buvo kaip vyresnis brolis,kaip draugas...tetis sake jog jo sirdyje liko didele tustuma ir liudeys,bijau kad jis nepaluztu...laikas beabejo sudelios viska i savo vietas...bet siandien man labai liudna,vyrui pasipasakot negaliu,nes jis labai saltu nervu,niekada nerodo savo emociju,todel nelabai supranta ir kitus...
Taigi nusprendziau issipasakodama parasyti cia,nesitikedama nieko...

Na, mirtis mus visus sukrečia...ypač, kai žmogus išeina per anksti...turbūt visada taip... niekada nerasim tinkamo laiko mirčiai..
prieš savaitę mirė mano pažįstamas nuo tokios pat diagnozės kaip ir tavo dėdė. ir jam tebuvo 28...
prieš pusantrų metų avarijoje žuvo draugės vyras...jam tebuvo 23...
prieš 6 metus dėl nenustatytos priežasties išėjo draugas...jam tebuvo 25...
prieš keturis metus avarijoje žuvo geras pažįstamas dviejų mažuliukų tėvas nepasiekęs 30 metų....
ką tai davė man? kaip tu ir rašai, supratimą, kad čia mes esam, čia mūsų gali nebelikti. per visas šitas laidotuves verkiau, ilgai negalėjau miegoti, visada galvodavau, o kas jei taip atsitiks mano dar artimesniems žmonėms...tai nesuvokiama baimė, bet..mes visi mirštam ir mirštam per anksti...kaip tu ir rašai, gyvenimas trapus ir trumpas, tai kam gi jį aukoti liūdnoms mintims apie neišvengiamą mirtį. reikia gyventi taip, kad būtų kam verkti, kai mes mirsim.
laikykis, būk šalia tų, kuriuos myli, džiaukis, kad jie yra šalia, vertink kiekvieną minutę, atiduok savo meilę jiems...išnaudokim ir įvertinkim kiekvieną savo gyvenimo akimirką, kad gulėdami mirties patale nesigailėtumėm pro šalį prabėgusio gyvenimo

Aciu tau Zinai,galbut tokiais kritiniais ir sunkiais atvejais pradedi susimastyt ir suvokt kad laikas kaska keist.Laikas but geresniam ir daugiau laiko skirti artimiesiems,draugams....nes nezinai kada paskutini karta juos isvysi.Ne,as amzinai neliudesiu....bet kaskada ateis vel kaskieno netektis....

Man irgi buvo sunku susitaikyti su mirtimi. O ir aplamai, ar įmanoma susitaikyti. Bet mano mama kažkaip labai gerai man viską sudėliojo. Aš ją suprantu, bet pati taip negaliu.
Kai žuvo draugės vyras, tada ir nusprendžiau daug ką keisti: surasti laiko savo artimiesiems, daugiau šypsotis, laiką leisti ne lovoje, o kažkur važiuoti, bendrauti, pažinti kuo daugiau. Jis žuvo labai jaunas, o planų turėjo begales. Norėjo mokytis, norėjo kurti šeimą, svajojo apie vaikus, bet...
Nieko nepalieku rytdienai, netaupau gražių lėkščių svečiams. Naudoju jas čia ir dabar...Kažkada internetu keliavo labai graži istorija, gaila neturiu jos elektroninio varianto. Ten buvo pasakojimas apie vyrą, palaidojusį savo žmoną. Po laidotuvių jis tvarkė jos drabužius ir savo draugui parodė prabangius apatinius, kurių ji niekad taip ir neapsivilko taupydama juos ypatingai progai, kuri taip ir neatėjo.
taigi reikia gyventi, džiaugtis ir mylėti

Jei zmogu kiekviena diena, valanda, minute kankintu egzistencinis klausimas "Kodel?" manau jis greitai isprotetu arba isvestu is proto kitus. Bet motule gamta viska taip sutvarke, kad zmogus,pats nezinodamas kodel, eitu i prieki, stengtusi gyventi del kazko,dirbtu valgytu,gimdytu vaikus...kiekvieno zmogaus netektis, sukirbina viduje jausma, jog visi mirsim ir pasidaro gaila ne kitu, o butent saves, savo nereiksmingumo siame pasaulyje, todel kiekvienas kuria savo maza pasauleli,kuriame jis butu kazkam svarbus...

mano tetis mire pries pusantro menesio, bet as tarsi nieko nejauciu, jausmai uzgniauzti, yra tik dalis kaltes kad taip ir nesugebejau pasisneketi su tevu ir galbut padeti jam issikapstyti is alkoholizmo.
Siaip man siek tiek palengvejo, kad jo nera. Jis paskutiniu metu buvo jau nebekontroliuojamas, su seima negyveno. Man labai jo gaila, nes buti atstumtam seimos yra labai skaudu. bet kitos iseities mes jau nebeturejom, nes ir mamai buvo kritiskai blogai ir mes su sese buvom su istampytais nervais.
O buvo laikas, kai as studijuodama universitete net jam laiskus rasiau, raginau nepasiduoti, rasiau kaip ji myliu ir daug kitu dalyku. Visa laika jeigu kur isvaziuodavau i uzsieni, pirmiausiai jam dovanu ieskodavau, ne karta ji girta paguldydavau lovon ir padarydavau valgyti.
Bet pries kokius 2 metus mano meile pakeite jo agresyvumo baime ir pyktis. Nebegalejau daugiau taip gyventi.
Jo nera ir as nbesuprantu ar as is viso ji turejau.
Taigi artimo mirtis gali atnesti ir palengvejima.

taip, tikrai taip. ir netgi net ir tada, kai žmogus gyvena normalų gyvenimą - jeigu jis labai kenčia - mirtis jam atneša išsivadavimą.

kaip ir noreciau pritarti, zinau kad taip yra gerai ir taip turi buti, bet matyt as per didele savanaude, jog tai padaryciau

Mano uosviene mire prajus 1men po vestuviu .Buvo labai liudna,gerai sutardavom,ir dabar jos pasigendu.Liudniausia ,kad taip ir nepamate savo anukeles.

Kai mire mano mociute, visiems buvo labai didelis sokas. Nes ji buvo moteris, kuria drasiai galiu vadinti savo idealu: grazi, protinga, uzjaucianti, elegantiska, mylinti. Mire ji netiketai, bet kartu ir simboliskai- pasidare sukuosena, pasipuose ir isejo i Operos ir baleto teatra.. Pakeliui nutiko nelaime- ji paslydo ir susitrenke galva... mire vietoje.. Kai suzinojau buvo didelis sokas.. Gal 2 menesius negalejau naktimis uzmigti, prasidejo panikos priepuoliai. Bet visada prisimenu kunigo zodzius per laidotuves : nepavydekime jai, kad ji taip graziai ir lengvai iskeliavo pas Dieva, be jokiu kankinimusi ir sunkiu ligu. Ne kiekvienam taip duota... Nezinau ar tikrai tikiu Dievu, bet manau. kad kazkoks pomirtinis pasaulis yra... Ir tikiu, kad iskeliavusiems i ji bus daug geriau negu mums Zemeje, tai kazkaip padeda susitaikyti su netektimis. Mums yra liudna ir skaudu netekti artimojo, bet mirusiajam gal taip ir geriau...

mano senelis mirė prieš 14 metų... seniai, bet...
tada man buvo 10 metų,bet tos dienos ir to skausmo nepamiršiu niekados...ir...tada,dar būdama 10ties metų supratau,kad viskas laikina...ir-nustojau aklai tikėti stebuklais...(senelis mirė nuo vėžio,tai kai išgirstu diagnozę "vėžys" nebelabai tikiu,kad žmogus pasveiks) ir dar-nuo tų laidotuvių aš negaliu pakęsti ėjmo į laidotuves, net nedidelėse gėlių parduouvėse tas sumišęs gėlių kvapas (lelijos,kalijos ir pan.) man primena laidotuves...

taip, liudna, bet reik susitaikyti ir gyventi toliau. pati rugsejo menesi palaidojau teva, kuris mire netiketai. net dabar, nors dar praejo mazai laiko, paverkiu pagalvojus apie ji... bet supratau kad reik praleist kuo daugiau laiko su artimais zmonem, kad isliktu kuo geresni prisiminimai ir elgtis taip kad nereiktu po to gailetis jei kad atsitiktu. zodziu, gyventi ir elgtis su zmonemis ir su savimi lyg tai butu vos ne paskutine gyvenimo diena. aisku ne visad taip iseina bet svarbu pats esmes supratimas.