Pas mane per paskutinius metus "ismire" seneliai. Dabar jau nieko neliko beveik. Bet gyvenu ir negalvoju apie mirti. Ji laukia musu visu, tik nezinome kada. Ir nebutinai, kad tevai gyvena ilgiau uz vaikus. Baisus faktas. Bet gyvenimas sustiprina. Reikia susitaikyt ir gyventi toliau kad ir kaip sunku butu. Svarbiausia nelikti vienam. Bet baisiausia man atrodo tevu mirtis, nenoriu, net negaliu apie tai pagalvoti.
Liūdna tema 
Aš irgi niekaip negali pripažinti kad yra toks dalykas kaip mirtis, paniškai bijau to
Net negaliu pagalvot kad kada nors numirs tėveliai, man atrodo kad po to pasibaigs visas laimingas gyvenimas, kad tapsiu zombiu Man visiškai nesuprantama kodėl miršta jauni žmonės Tai nesąžininga....Po tokių dalykų pradedu nebesuprasti gyvenimo prasmės- kam mes gyvenam, stengiamės kažko pasiekti gyvenime?
Aš irgi niekaip negali pripažinti kad yra toks dalykas kaip mirtis, paniškai bijau to
Net negaliu pagalvot kad kada nors numirs tėveliai, man atrodo kad po to pasibaigs visas laimingas gyvenimas, kad tapsiu zombiu
Man visiškai nesuprantama kodėl miršta jauni žmonės Tai nesąžininga....Po tokių dalykų pradedu nebesuprasti gyvenimo prasmės- kam mes gyvenam, stengiamės kažko pasiekti gyvenime?
