Santykių krizė - atvėsę vyro jausmai

Labai atsargiai zmogus paprase pagalbos. Neikyriai, neskusdamas antros puses. Isdriso, o cia - "nustok inksti". Blogiausia, kad panasiais atvejais zmogus jauciasi sugniuzdytas ir galvoja, kad tai jis del visko kaltas. Kitas guletu jau pas kokia merga pataluose ir guostusi kitaip. Beje, butent tokia paguoda ir rekomenduoju. Tik ne pas prostitute, o sielos drauge ar jaunystes meile

Tai tiek jau to,tegu sako kas lenda..prostitute cia nepades,o sielos drauge (kaip maniau) pirmoji meile ir pirmoji moteris mano gyvenime isejo laimes ieskoti. Kagi tepadeda jai Dievas,o mes jau kaip nors.

nu nieko sau, tarsi is cosmopolitan zurnalo. paimk kita zmogu ir kaip inraki naudok vietoj vaistu, kl atsigausi. o kai atsigausi, gal...pamatysi, kad sio irankio irgi nebereikia atsipeikek, moterie, taip raysdama.niekada kito zmogaus nenaudoju savo skausmui malsinti
Papildyta:

1. oho, o tik tokie variantai. ypac su uzmusimu. jausmai tiesiog gali imti ir pamazu blesti, nes zmones keiciasi, arba vienas keiciasi, kitas ne, arba abu keiciasi i skirtingas puses, ima vertinti kitus dalykus ir tt. o ne todel kad kazkda kazka uzmuse. nereikia detektyvu ir dramu. lietuviai be ju matyt negali. o tu taip rasydamas tik kaltes jausma nori ipirst - mazne pats to kaltes jausmo pilnas...

2. vienas is mitu. po to dar darboholiku galima pavirsti.

3. siaip yra nebloga knyga - issami -zingnis po zingsnio - kaip isgyventi sirdgela. sirdgela reikia isgyventi, nuo jos nebegti, nes taip niekad gali nepabgeti, arba sirdgela virs baisiais issigimimais: karteliu visai mot giminei, randais, neapykanta, cinizmu, nesveiku pvyduliavimu ir tt. zodziu,

kaimynas, labai labai uzjauciu, bet...dirbkit su savimi, jei neiseina, tai ir specialistas ne pro sali, bet viskas isgyvenama. ir verkti normalu. tie vyrai, kurie neverkia - trys metrai po zeme...padetu issiklabejimas geram draugui, spec literatura, atsiribojimas nuo to zmogaus, gal net aplinkos pakeitimas. bet jausmu isgyvenamu nereikia neigti: viska reikia isgyventi etapais: liudesi, karteli, po to eina pyktis (jei pyktis apima - skaitosi, kad sveikstama), bet ir pyktyje ereikia uzsibuti, ir taip toliau, kl ateina laikas zmogaus paleidimui. ateina ramybe, vidine ramybe, nes sunkiausia juk mums gyventi patiems su savim.
ir nesilaikykit tu vyrams primestu stereotipu.

Linkiu didziausios stiprybes man kiek artima ir panasi jusu situacija.
is savo patirties galiu pasakyti, kad gal reiketu palikti ji ramybeje, isbandyti visus galimus variantus, kad uzimti save, tapti idomiai paciai sau. Nereikia rodyti jam, kad jis nera jums svarbus, susitikinejimas su kitais vyrais, manau, cia jau riba... tai gali padaryti tik blogiau, nes ne visi vyrai reaguoja vienodai, kad jo moteris susitikineja su kazko, dazniausiai jie pagalvoja, kad nera svarbus savo antrai pusei...
taigi siulau palikti ji ramybeje kolkas, zinau kaip tai yra sunku, bet visi tie klausimai, ar tau bloga, ar nenori dar karta nueiti pas psichologa, jie gali isgasdinti, ir jis dar labiau atitols. Vyrams kartais reikia pabuti toli nuo seimos (ne butinai fizine prasme, o atitolti trumpam), bet tada, kai jie jauciau, kad juos supranta ir palaiko, grizta...
aisku galite man pasakyti, kad ne visi ir ne visada, bet! jusu situacijoje, manau tikrai taip gali ivykti. Jis pajaus, kad jus ji paleidziat, pasitikite jo, ir praeis laiko jis sugris. Svarbu paciai sau atsakyti, ar as pasiruosusi laukti (savaite ar puse metu), ir "ne laukti", o gyventi toliau, myleti save.
B U T I N A I !!!

Sveika, na mes jau atskirai nemeluosiu pati jam kasdien parasau sms vis su kokiu klausymu ir gaunu trumpus konkrecius atsakymus kiekviena diena laukiu kad jis pirmas parasytu man ka nors bet deja nesulaukiau man dabar is vis dvigubas smugis nes nusprendziau isvykti is airijos su visam nes man persunku cia nes tikru lb geru draugu kaip ir neturejau nesakau kad nepadeda draugai bet zinote kaip kiekvienam savos problemos isklauso paguodzia ir tuom baigiasi. Neturiu tokios drauges kuri butu viena neistekejusi visas draugu ratas buvo seimos, nuejus pas juos sunku ziureti kokie jie laimingi net ta buitis mane ju zavi aisku kad butu galimybe atsukti laika atgal as daug ka keisciau savo seimoje taip pat bet deja suprantame tik po laiko ir mokomes tik is klaidu. Tai va manes kita savaite laukia dar viena s smugis daiktu pakavima s ir isvykimas namo po 8 metu nezinau kaip visa tai atlakysiu nes cia nelengvas zingsnis bet siuo metu kitos iseities nematau ,o del gryzimo a s pati galvojau ir tikejaus kad jis pagalvos ir sugrys bet is jo veiksmu ir pasakymu kad paklausiau ar tikrai tu manes nebemyli gavau toki atsakyma: nesakysiu dar nieko nebenoriu ,meluoti tau daugiau bet bijau tikrai kai suprasiu kad tikrai myliu ir nebegaliu be taves nebutu per velu. pirma sakinio dalis man suprantama kad jis ilga laika man melavo kad vis dar myli , o paskui lyg dar gallvos ar myli zodziu painiava bet manau kad atstumas mus isskirs visam. As lb sunkiai pergyvenu si issiskirima nes jis buvo pirma s vyra s mano gyvenime nes mes pradejome draugauti kai man buvo 15 tai mna lb daug dabar reikia ko mokytis mokytis but savarankiskai, bet tokiu sunkiu metu kai sivaziuoju is cia vis d elto tikejaus nors truputeli jo pagalvos nes nelengva susipakuoti visus daiktus nes vistiek yra kazkiek uzgyventa per tuos 8 metus ir kai jo paklausiau kaip pasidalinsime daiktais ko jis nori buvo atsakyta pasiimk ka nori bijau akd skirybu metu nebutu priekaistu akd susigriebiau viska pasiimsiu tai kas man brangu visus namu niekucius o visus didesnius vertingesnius daiktus paliksiu jam jei jis nenori kaip zmogus pasikalbet as nepriversiu jo skaudzia man kad po visu tu metu as jam esu kaip svetimas zmogus nelike kad ne tik meiles bet ir pagarbos tai lb skaudina. Nezinau is kur semtis stiprybes nes su lyg kiekviena diena ne geryn o blogyn bet tikiuos seimos pagalba pavyks pradet kilti is to liudesio ir skausmo liuno turiu tai daryti negaliu zlugdyti savo gyvenimo o gal dar kuria diena turesiu grazia mylima seima tai didziausia mano svajone nes gyvenu tik del seimos seima man viskas .

Stiprybės jums
Pagalvojau, jei vaikų negalit turėt dėl jo kaltės, gal jis taip suteikia jums kitą šansą

Tikriausiai aplinkos pakeitimas šitoje situacijoje bus tik į naudą Nauji rūpesčiai, nauja aplinka padės bent šiek tiek negalvoti apie liūdna situacija O paskui gyvenimas parodys.... Kai kažkas pasibaigia, kažkas ir prasideda

Bet mes kalbejom ir as buvau sakius jam kad as pasiryzus gyvent su juo ir be vaiku nes man jis lb brangus zmogus man gera su juo man seima buvo jis ir as, o visu antra mes dar neviska buvom isbande kad susilaukti vaikuciu.
Papildyta:

Aciu uz palaikyma bandau ir pati sau kartoti kad dievas uzdaro duris atidaro langa tikiuos kad ir man tiks sis pasakymas, bet dabar reikia laiko ir jegu atsistot ant koju sunkiai sekas bet tikiuos kad sugebesiu.

tikrai reikia laiko, ir pamatysit, kad viskas gali pasikeisti. svarbu tik nesudegint visus tiltus. Gerai, kad isvaziuojant nepasiemei bendru daiktu, o tik tai savo, tai parodo, kad nenori skirtis visam laikui. Kad supranti ji, ir nori priimti atgal su kiekviena diena bus vis lengviau, o ir cia LT po tiek laiko turesi ka veikti, laikas greiciau begs

Zmoniu, kurie jauciasi vienisi ir iesko artimos sielos - begales. Jie gyvena tarp musu ir galbut su mumis. Kur cia Cosmopolitan filosofija? Reikia gyventi toliau, o ne grimzti i nevilti. Kazkur skaiciau toki posaki - "Kai labai ilgai ziuri i bedugne, po to jau bedugne ima ziureti i tave.. " Linkiu, kad tas laikotarpis neuzsitestu ir kuo greiciu atsirastu artimas zmogus.

Sveiki forumieciai,

rasau prasydama patarimo ir nuomoniu.
Mes su vyru pazistami pusantru metu, praktiskai visa laika gyvename kartu. Susipazinome romantiskoje saloje, kur abu tuo metu dirbome, po menesio as turejau isvykti dirbti i kita sali, zinoma, abu norejome buti kartu, tad nieko nelaukes ir jis persikrauste pas mane, gyvenome beveik metus laiko tolimame musulmoniskame kraste, taciau nesijauteme savi. Nusprendeme, kad laikas judeti i prieki, tad isvykome i Lietuva. As lengvai susiradau darba ir praktiskai nuo pirmos atvykimo dienos dirbu, o MB bando rasti epizodionius darbelius, rimto darbo siuo metu del biurokratiniu vingrybiu susirasti negali (turistine viza, kuria keliu menesiu begyje tikimes pasikeisti i laikina leidima gyventi su leidimu dirbti). Susituokeme pries menesi, nors apie vestuves kalbejome nuo pat pazinties ir draugystes pradzios. Pries pat vestuves suzinojau, kad laukiuosi. Vaikelis buvo svajotas ir noretas, dar gyvenant uzsienyje visomis isgalemis stengemes pastoti, o nepavykus, bandeme geriausius tos salies daktarus ir ju gydymo metodus, nepadejo niekas, tad nestumas buvo kaip stebuklas. MB dziaugesi, buciuodavo pilvuka, kalbedavo su manyje gyvenancia kruopyte. Man pirmieji nestumo menesiai klaikus - nuolatos pykino, nenorejau nieko, tik miego, jis buvo supratingas, nuolat klause kaip jauciuosi, padejo, saugojo, rupinosi, bet pries savaite lyg kas kirviu nukirto, jis tapo uzdaras, nekalbus, tik man paklausus, ar mane myli, atsakydavo teigiamai. Tai verte mane sunerimti, juolab santykiu pradzioje kalbejomes daug ir atvirai, kokius juos isivaizduojame, kaip nuolatos reikia dirbti, kad meile ir darna islaikyti. Ketvirta tokio uzdarumo ir salcio diena as nebeislaikiau ir pravirkau, pradejau ji kaltinti, kad neskiria demesio man, kad nerodo susidomejimo manyje augancia gyvybe, kad man truksta bendravimo, nebesijauciu mylima, nebejauciu jo apkabinimu, buciniu, kurie man labai reikalingi. Ta diena jis tepasake, kad neturi nuotaikos, kad nori pagarbos i savo privatuma, jauciasi lyg spaudziamas prie sienos, o jei noriu bucinio ar apsikabinimo, galiu pati prieiti ir apsikabinti ar pabuciuoti. Dar viena diena ir naktis jo apmastymams ir grizus is darbo pasisodino mane ir pasake, kad akivaizdu, jog mes abu jauciames blogai ir musu santykiai neimanomi, jis nebesijaucia gerai budamas salia, o tai itakoja mano nuotaikas, kad nebenori kankinti saves ir manes, nebejaucia meiles, noro bendrauti ir akivaizdu, kad budami kartu mes tik kankiname vienas kita, tad geriausia butu jam issikraustyti. bandziau priminti dar pries menesi duotus izadus vienas kitam, buti kartu dziaugsme ir varge, duotus pazadus man, kad niekada nepaliks manes nei vienai dienai, myles ir saugos, rupinsis kol mirtis mus isskirs. gavau atsakyma, kuris mane pribloske: daugiau nebegaliu, jei viskas taip tesis, jauciu, kad ilgai netempsiu, sita busena zudo mane is vidaus.
po musu pokalbio praejo dvi dienos, jis taip ir neissikrauste (labai jam aciu), as nuolatos verkiu ir stresuoju, bandau rasti atsakyma, kaip pasielgti, bet neistengiu. Zinau, kad nervai, blogos nuotaikos ir liudesys neigiamai itakoja stebukleli, gyvenanti manyje, bet kitaip negaliu, nemoku. Noriu islaikyti seima, buti laimingiems kartu, myleti ir jaustis mylima. Kaip padeti sau ir MB (pas psichologa eiti siuliau, atsisake)? As jau pradejau galvoti, kad gal mano mamos neigiamos emocijos (ji, negaledama paaiskinti priezaciu, tik suzinojusi, kad ketiname susituokti pradejo stotis piestu pries musu santykius, sajunga ir apskritai pradejo jo nebeapkesti) priverte ji taip jaustis? gal buvo pasitelkta magija? o gal darbo nebuvimas ji vercia taip jaustis? Esu visiskai pasimetusi, bet ne visiskoje neviltyje, zinau, kad iseitis yra, tereikia ja surasti.

kokia vyro tautybe, religija