QUOTE(Mantuska @ 2007 02 20, 00:48)
Man deja teks pamirst kitaip. Ne padekojant ir paleidziant.
O supykstant ir ignoruojant. Supykstant siuo atveju labiausiai ant saves.. Negeri tai jausmai. Zinau. Bet taip jau aplinkybes susikloste. Gal taip dar ir greiciau bus. Nezinau. Dar turiu darbo, bet eisiu miegot, nes susikaupt beviltiska..
Ramios visoms nakties..
p.s. RVB zinau as ta jausma kai esi dekinga uz suteikta galimybe mylet. Bet iki to reikia subrest, ta prasme skausmas turi susibrandint, uzsikonservuot kazkaip. Tada. Dabar net nenoriu apie tai galvot. Jo man nebera.. is vis. Jokiu minciu kur jis, ka veikia, su kuo bendrauja

, jo nebera. Gal tai baisiai skamba, bet kito kelio jauciu kad kolkas negaliu sau leist
Dar karta ramios nakties...
Ant savęs supykti labai sveika

Man labai padėjo
Nekenčiu priklausomybės bet kokia forma... Kai mane tas ilgesys paskutinį kartą užpjovė...supykau...ant savęs...Pagalvojau, ar aš tikrai savęs taip nekenčiu, kad pati save taip verčiu kentėti ??? Ir nuo kada aš tapau priklausoma nuo kito žmogaus dėmesio ??? Paskambins - laiminga, nepaskambins - tragedija ??? AR NE ABSURDAS ???
Kažkada, kai mano sūnus patyrė traumą, supratau kokia didžiulė laimė, kai vaikai sveiki... Kokia neįkainojama vertybė - sveikata ... Kai susvyravo šeimos pamatai iš pagrindų - kad didžiulė vertybė yra nepriklausomybė nuo kito žmogaus poelgių, kad niekada nebenusivilčiau gyvenimu, kai kažkas nepateisino MANO lūkesčių ...
Ir dabar grįžau prie to paties...Ar gyvenimas turėtų trinktelti dar kartą, kad atsitokėčiau ??? Kad esu laiminga, nes artimieji visi sveiki ir gyvi ??? Kad, kol pati sveika ir gyva, prieš mane dar tiek daug galimybių
Ir paskutinis argumentas - Mantuska, ar nepažįsti nei vieno žmogaus, su kuriuo nė už ką nenorėtum pasikeisti vietomis ???
Man toks mąstymas padėjo...