Diena, skirta nostalgijai... Radau dar viena straipsni apie
Andaluzija, taip grazu
Pora istrauku
Ispanija turi mistiško žavesio ir paslaptingumo. Ypatingai Andalūzija, -teigia Lietuvos ir Ispanijos draugijos pirmininkas Evaldas Galvanauskas, išmaišęs Ispaniją skersai ir išilgai. Jam teko keliauti per kalnus, per gyvenvietes iki kurių neprivažiuoja mašinos. Įsibrovus į krašto gilumą, galima pamatyti kitą pasaulį.
Gausinas paprastas Andalūzijos miestelis. Už paskutinio uolėtojo posūkio išvysi netikėtą reginį lyg geras varškės kaušas, tėkštelėtas ant aukšto kalno šlaito, -prisimena Evaldas. Namukai lipa vienas ant kito, baltos sienos nuraizgytos vijokliais, siaurutės gatvelės, vingiuojančios lyg gyvatės, gėlėmis pražydę balkonai...
Miestelis išlaikęs savo nekaltybę, - sako vietiniai gyventojai. Anksčiau pro Gausiną ėjo prekybos keliai. Iš netoliese esančio Gibraltaro sąsiaurio atkeliaudavo pailsėti pirkliai. XIX amžiuje dažnai apsilankydavo romantikai rašytojai ir poetai. Apylinkėse siautėjo turčių siaubas bandoleros plėšikai, gyvenę kalnų olose, į miestelį nusileisdavę tik naktimis.
Šiame miestelyje ir vyksta kasmetiniai flamenko festivaliai. Čia suvažiavo Ispanijos muzikos grandai, nors Lietuvoje šie vardai nėra žinomi, -pastebi Evaldas. Antonio Soto profesionalus flamenko gitaristas, nacionalinės Kordobos premijos ir daugelio kitų premijų laimėtojas. Cantaores (dainininkais jie nevadinami) José Menese, Carmen de la Jara, čigonas El Torta, šokėjas Antonio El Pipa ir kiti.
Flamenkas- visai ne toks kaip mes įsivaizduojame. Ole, ole, pasprigtavom, ritmas ir tiek. Iš tiesų tai labai gilus muzikinis menas, žmogaus vidinės būsenos ekspresyvus atskleidimas. Viskas gimsta širdyje, yra sakęs gitaristas Antonio ,-atkeliauja į mūsų vidų iš šių kalnų, iš aplinkos, iš saulės, iš mėnulio naktų, suteka iš vyno taurės. Tai sunku suvokti... Tai yra el duende, anot Francisko Javiero Prieto, flamenko festivalio organizatoriaus.
El duende vaiduoklis, velniūkštis, dvasia, - bando paaiškinti mano pašnekovas Evaldas, teigdamas, jog tai neverstinas terminas. Manoma, el duende užvaldydavo Kadiso šokėjas, beprotiškai žavėjusias visus žiūrovus. Sakoma, kad el duende gimsta tekančio kraujo pačiuose giliausiuose užkampiuose. Ir tai padeda užkerėti publiką. Apie paslaptingąją dvasią daug kalbėjo ir rašė Andalūzijoje gimęs vienas garsiausių Ispanijos poetų Federico García Lorca. Būtent jo ir kompozitoriaus Manuelio de Fallos dėka flamenkas visur išpopuliarėjo. Iki tol šios muzikos klausydavosi paprasti kaimo ir miesto darbininkai, ji buvo veikiama ne vienos kultūros pačių ispanų, arabų, kurie net aštuonis amžius valdė didelę Ispanijos dalį, taip pat keltų, žydų, persų, berberų. Tačiau svarbiausius akcentus sudėjo klajoklių tauta čigonai. Mano pašnekovas prisimena, kokį gilų įspūdį paliko dalyvavimas po festivalio uždarame vakare tavernoje, kur susirinko- tėvai, vaikai, broliai, seserys, dėdės, tetos- visi iki vieno iš tos pačios čigonų giminės.
Trokštu mirties, bet ji neateina:
Negyvenu, kai tu manęs nemyli,
Negyvenu, kai tavęs nemyliu aš.
Po kiekvienos dainos čigonas išgeria vyno. Flamenko tekstai ir muzika- tai rauda, aistra, meilė. Kuo skiriasi nuo lietuvių raudų? Lietuvių rauda- rami, plaukianti, ispanų- labai ekspresyvi. Tai tarsi kančia. Kelios eilutės rėžia it aštrus peilis, degina ugnimi, gundo mėnesiena. Tai tikrai nėra vien pašėlusio temperamento polėkis. Sėdėjome nuščiuvę,- prisimena Evaldas, plačiau aprašęs šią kelionę Šiaurės Atėnuose nr. 714.
Kuo patraukli Ispanija? Labiausia ji žavi išsaugotu nuoširdumu. Kai atvažiuoji į Ispaniją, jauti, kad žmonės ten nuoširdūs ir atviri. Jie nėra ypatingai mandagūs, neatsiprašinėja netyčia palietę parduotuvėje. Ispanišką charakterį aš vadinu, -sako Evaldas,- jaučio charakteriu. Jaučio kultas čia stipriai puoselėjamas. Koridos, San Fermino festivalis, kur jaučiai bėga miesto gatvėmis
Tai atsispindi ir žmonių charakteryje. Jie- tiesūs, išdidūs, bet labai draugiški. Labai malonu su jais bendrauti. Kalba liejasi be jokių stabdymų, be susikaustymų, džiaugsmingai.
Žmonės- štai, kas labiausiai traukia Ispanijoje. Kadangi tarp ispanų protėvių buvo finikiečių, graikų, kartaginiečių, romėnų, keltų, maurų ir žydų, ispanai tapo viena iš labiausiai įvairialypių Europos tautų.Daugelis šalies sričių turi savitus papročius, tradicijas ir kalbą. Daugelis baskų ir katalonų nelaiko savęs ispanais. Oficialiai Ispanijoje yra 17 autonominių sričių. Tad
jei būsi Katalonijoje, nepamatysi nieko panašaus, ką gali pamatyti Andalūzijoje, pačiuose Ispanijos pietuose.
Andalūzijoj teko gyventi vasarą pusantro mėnesio, -prisimena pašnekovas. Sako, kad čia, Andalūzijoje, liepos pabaigoje pasitaiko dienų, kai neištvėrę karščio nuo medžių negyvi krinta paukščiai. Dieną liepos mėnesį +50 C temperatūra nieko nestebina. Gatvėse nepamatysi žmogaus, visos langinės uždarytos, žmonės ilsisi-siesta. Tada supranti, ką reiškia siesta- be jos tiesiog neišgyvensi. Gyvenimas prasideda po pietų apie 5 valandą vakaro ir tęsiasi iki trečios valandos nakties. Ispanai dirba iš ryto ir truputį po siestos. Kai sutemsta, visi išeina į gatves, sėdi baruose, geria vyną ar vyno kokteilius su koka kola arba su gazuotu vandeniu, citrina bei ledu. Vaikai vidurnakty neguli lovose, bet laksto po miestelio gatves. Vyksta nuolatiniai žaidimai, pokalbiai ir šventės gatvėse. Kas labiausiai stebina? Mes visą dieną mokydavomės, o vakare kartu su dėstytoju, kilusiu iš Malagos, eidavom į miestelio kavinę, -pasakoja Evaldas.- Kavinėje prasėdėdavome iki penktos valandos ryto. O devintą jau keldavomės. Visi atrodydavome pavargę, tik dėstytojas būdavo kupinas energijos. Ta nuolatinė energija, entuziazmas išlieka bet kurioje gyvenimo situacijoje- ir tai žavi. Ypač lietuvius, kurie žiemos metu grįžę namo nieko daugiau nenori, tik išgerti arbatos ir užmigti
Malaga man primena gausybę balandžių ir P. Piccaso, -prisipažįsta mano pašnekovas Evaldas.
1881metų spalio 25 dieną beveik vidurnaktį, didžiuliame baltame name Malagoje, Ispanijos pietuose, gimė Pablo Piccaso. Žmogus, kuriam tapyti reiškė matyti. Fantazuotojas. Kūnu ir siela pasinėręs į savo beribį pasaulį. Pasaulietis, kurio triukšminga egzistencija žavėjo minią
Didelę gyvenimo dalį praleidęs Prancūzijoje. Ir visą gyvenimą piešęs balandžius, nes balandžiai jam primindavo vaikystę Malagoje. Pirmuosius balandžius P. Piccaso nupiešė būdamas devynerių, mėgdžiodamas tėvą, kuris dažnai tapė paukščius ir augino karvelius, laisvai skraidžiusius po visą namą. P. Piccaso iki pat mirties jautė švelnų potraukį balandžiams.
Vaikystės piešiniuose labai dažnai vaizduojamos koridos. Jose jis lankydavosi nuo 5-erių metų, sėdėdavo tėvui ant kelių, kad nereikėtų pirkti antro bilieto. P. Piccaso visą gyvenimą išsaugojo aistrą koridoms, rituališkai lankėsi jose kasmet. Ir iš kiekvienos kelionės į Ispaniją parsiveždavo paveikslų, vaizduojančių jautį, sužeistą arklį, toreadoro mirtį
Kas gi yra tos bulių kautynės- neatsiejama Ispanijos kultūros dalis? Kiekvienos koridos metu aikštėje pasirodo šeši buliai ir trys matadorai. Kiekvienam matadorui tenka kautis su dviem buliais, kurie parenkami burtų keliu koridos rytą. Bulių kautynės pradedamos apie penktą valandą vakaro skambant pasodoblio ritmams, ir kiekvienas susirėmimas gali trukti ne daugiau dvidešimties minučių.
Daugelis mano, kad bulius reaguoja į raudoną skraistę, tačiau tai tik mitas. Buliai aplinkinį pasaulį mato tik juoda ir balta spalvomis. Tad kautynėse jie reaguoja ne į spalvą, o į judesius.
Kadangi koridos laikas yra griežtai ribotas, pasitaiko, kai bulius yra labai stiprus ir stipriai kovoja, tada jam dovanojama gyvybė, ir jis sugrįžta į savo ūkį bei ten sulaukia senatvės. Jei bulius nužudomas, jis už sutartą kainą nugabenamas mėsininkams. Tokia mėsa labai vertinama. Manoma, kad ji suteikia stiprybės. Seniau ji keliaudavo tik ant karaliaus stalo, nes buvo tikima, kad suvalgius patiekalus iš tokios mėsos, galima perimti kovojusio buliaus savybes.
Simbolinė koridos reikšmė- tai žmogaus kova su gamta, sugebėjimas nugalėti stichiją. Jei matadoras kovoja gerai, publika mojuoja baltomis skepetaitėmis, tai tarsi ženklas koridos prezidentui apdovanoti kovotoją. Garbingiausias prizas-abi buliaus ausys ir uodega.
Everything will be okay in the end. If it's not okay, it's not the end!
Kelionės
na aišku tada būni pririštas prie vienos vietos 
taip savaitgaliais savaitgaliais ir apkeliausiu 
