Nežinau, ką aš daryčiau autorės situacijoj. Tai labai priklausytų nuo aplinkybių. Jeigu jis dabar eina į kairę, kai ant nosies vestuvės, ir svarbiausia - neketina atsiprašyti, prisipažinti užkluptas.. Tai Malvinka23, susitaikyk su tuo, kad jis eis ir toliau į kairę. Yra tokių vyrų, kuriems vienos negana. Nesvarbu, kad žmona daili, graži ir nepasenusi, ir savim besirūpinanti. Jie tiesiog ieško nuotykių ir tiek. pažiūrėk pažinčių saituose - dauguma vedę vyrai, ieško nerimtų vienadienių santykių. O kai pradėsi lauktis, atsiras vaikelis - negaus, kiek norės, eis savo fizinius poreikius tenkint į kairę, kaip dauguma ir daro. Bjauru, kad taip yra... Jeigu su tuo sutinki ir užsimerksi ir nematysi, viskas bus gerai.. Bet man taip nebūtų gerai. Aš siūlyčiau labai gerai pagalvot prieš vestuves ir vaikų pradėjimą. Ir taip Tu labai skubi. Aš draugauju jau tris metus su vaikinu, ir dar "ženytis" nesiruošiu. Mes dar kartu ir negyvenam, bet jei viskas bus ok, vasarą pradėsim kartu gyvent be jokių vestuvių. Jau verčiau taip imkit ir gyvenkit kartu - pusę metų, metus. Susituokt ir vaikų prisidaryt visada spėsi. Na bet čia mano kukli nuomonė, linkiu priimti geriausią sprendimą, ir nenusivilti.
siap reikejo mano tem turbut iki galo perskaityti. nes as nesiknysau kaip rasai jo daiktuose. o mano automobilis neuzsivede ir jis pasake imt jo, o kaip zinot be .....
nes is tiesu lengva yra sakyti. as vat kiekviena diena skaitau komentarus ir suprantu, kad pasakyti yra labai lengva, o ypac kai niekas nezino, kas tu esi. realybeje nedaug kas, tai ka raso cia, galetu pasakyti kitam. o kur jau padaryti taip kaip mano.
.....
skaičiau tavo temą ir atsakiau kaip supratau....na daiktuose nesiknisai, bet kompe jau pradėjai...auga nepasitikėjimas, kuris prie nieko gero nepriveda.
prašei nuomonių, o dabar kaltini, kad ne taip pasakėme kaip norėjai...sory
ir sėkmės
teisingai Medinis daro išvadas - kaip visada visi likome rie savo nuomonių..
tai ką davė Tau tie pasidalinimai nuomonėmis?
Sunku yra apsispresti ir matyti realybe, kai labai myli ir kai gera su zmogumi. As nesijauciau blogai pries tai. mes pasikelbejom ir as jauciuosi gerai. gal paprasciausiai tas mintis kazkur viduje paslepiau. zinau tikrai viena, kad jei bus dar panasi situacija, tai mes issiskirsim.
Tai gerai, jei pati jautiesi, kad galėsi pamiršti tą "radinuką", ne kiekviena smulkmena gadina gyvenimą. O su draugu nebijok atvirai kalbėtis ir klausti, santykiai turi būti paremti nuoširdumu ir pasitikėjimu
jei jie ju nevartoja, tai tikrai, kad pirko ne sau, nes vyrai labiau dievina seksa be prezu....ir myli tas mergeles, kurios atsiduoda be apsaugos priemoniu
O aš sakyčiau, mielos ponios, nusiimkite rožinius akinius. Reikia realistiškiau žiūrėti į gyvenimą, nežinau, ar jis bus nuo to blogesnis. Bet paprastesnis tikrai. Taigi, kaip bebūtų gaila, praktiškai neįmanoma yra nugyventi gyvenimą su vienu vyru/moterimi ir būti nuolat ištikimam. Aš asmeniškai teoriškai esu susitaikiusi su šiuo faktu. Kol kas per ketverius metus nei pati nebuvau neištikima, ir tikrai žinau (gal čia taip pat pasireiškia mano kritikuotas idealizmas, bet žinau ir tiek), kad mano sužadėtinis nebuvo neištikimas. Mus sieja ir gilus dvasinis ryšys, ir geras seksas, ir visi kiti dalykai, kurių reikia laimingai porai. Neištikimybe aš laikyčiau jo dvasinę meilę kitai moteriai. Šito neatleisčiau, ir nebūtų reikalo, nes vargu ar jis tada tebenorėtų būti su manimi. Bet esu susitaikiusi su mintimi, kad kada nors, per šimtą metų, kuriuos planuojame nugyventi kartu, GALI atsitikti kas nors neplanuoto. Gal kaip tik išgyvensime krizę, o jam patiks žavi bendradarbė. Gal aš išvyksiu į komandiruotę ir padauginusi vyno pasiduosiu aistrai. Kol kas to nė neįsivaizduoju, bet negali laiduoti, kad niekada niekada taip nenutiks. Tai štai, jeigu jau taip atsitiktų ar man, ar jam, žinau, kad tas trumpas kūniškasis nuotykis tikrai nepakeistų mano požiūrio į vyrą ir į mūsų santykius. Bet ir lupama neprisipažinčiau, kad permiegojau su kitu. Nes nuo to niekam nebus geriau. Kam vyrui kankintis nuo savo įžeistų ambicijų ir įsivaizduoti mane kito glėbyje? Kam man pradėti jį įtarinėti ir abejoti jo jausmais? Nei prisipažinčiau, nei pati nenorėčiau žinoti. Žinoma, pabrėžiu, jei tai būtų pavienis kartas, kvailas nuotykis, akimirkos silpnumas. Taigi šiuo atveju vyras elgiasi labai protingai, kad neprisipažįsta, o moteris, kad nusprendė diplomatiškai juo patikėti. kadangi, regis, net jei kažkas ir buvo, įtakos jų santykiams tai neturės. Tiesa, gal man būtų šiek tiek nepriimtina, kad jau taip greitai, po dvejų metų, jam prireikė kitų moterų, na, bet skirtingų vyrų esama.
Skaitau labai neblogą knygą, MOTERYS IR MEILUŽIAI vadinas. Ši knyga išties labai pakeitė mano požiūrį į tam tikrus dalykus. Arba leido geriau suprasti vyrų elgesį. Vat todėl visiškai sutinku su Eve nuomone
Ir kokia ta dvasinė meilė kitai?
Prezervatyvai kišenėje tada niekinis reikalas, gi dvasiškai žavisi, ne kūniškai O štai (asmeniškai man) sunkiai būtų atleisti fizinę neištikimybę. Dvasinis ryšys bet kokiu atveju nėra taip greitai paminamas,o jei jau permiegojai bent kartą nuėjęs į kairę, tai buvai arba silpnas (neįstengdamas sutramdyti savo geismo),arba pats to siekei tikslingai,nes šeimoje kažko trūksta...
na jau as tai prasyciau isamaus pasiaiskinimo, ir jis turetu buti tikrai labai itikinamas, nes kitaip nezinau ar galeciau uzmirsti visa tai taip lengvai...
Labas visiems ir visoms! Man labai patiko Eve komentaras ir as supratau, kad as panasiai galvoju. Galiu pasakyti, kad viskas issisprende ir as laaaaaaaaaaaaaaaaaaaaabai laiminga. Mano vaikinas tikrai mane myli, kaip ir as ji. O i tuos daiktus uzmerkiau akis, bet tik si karta, nes patikejau, kad jis istikimas.
Dabar as noriu kita tema pradeti. bet turbut tokia jau tikrai buvo. Tokia daugiau "filosofiska" - ka siais laikais reiskia santuoka jums?
kazkada tuoke seima, nes reikejo pirmiausia savo gimines pratesimo, reikejo didesniu valdu ir daugiau turto, todel jausmam vietos nebuvo.
veliau tuokesi patys, bet iki vedybu negalejo gyventi kartu ir gimdyti vaiku, todel vedybos tarsi tapo santykiu viesu iteisinimu ir paskelbimu. Aisku liko ta ir nedvasine dalis, t.y. turtas, padetis ir nauda.
o siandien? tarsi vaduovaujames jausmais, vedame tekame, nes mylime, trokstame ir suprantame. bet kazkodel vis ieskome ieskome, surandame ir abejojame abejojame... ir po to suprantame, o kam ta santuoka ir pan. Cia man tokia susidare nuomone apie kitus kalbant su jais sia tema.
Man santuoka t.y. bendro gyvenimo pradzia, be jos nera bendro gyvenimo. Ji ipareigoja ir naturalu, kad turi ipareigoti, mes juk gyvenam valstybeje, o ne barbaru laikais ir viskas paremta taisyklemis ir istatymais. Sioje situacijoje mes patys pasirenkame kam isipareigoti, kuo rupintis ir myleti, taip pat kaip kitas zmogus pasirenka mus ir mumis rupinasi bei myli. taigi as nesuprantu, jeigu pasirenki su siuo zmogumi gyventi, tai kodel tada neiteisinami santykiai...abejones buna ivairios ir jos visa gyvenima lydi zmogu. nori pasiziureti kokia bus buitis, idomu... tokia kaip visur, maisto ruosimas, buto priziurejimas ir pan. Aisku santuokoje turto ir naudos momentas irgi isliko, juk vienai motinai sunku auginti vaika, o ir tada sunku pavartoti zodi seima apibudinti ju santykius.
Taigi daugumai siais laikais santuoka yra nereikalinga? bet as ja suprantu kaip esmini etapa i nauja ir ilga poros bendra gyvenima. O jus ka manote?
jo ash irgi pritariu EVE nuomonei..lb jau protingai pasisakyta..nera ka ir bepridurti..bet visgi..santuoka reiktu gerbti..kaip besinoretu...dar yra tox posakis rusishkas: "kol kale neuzsinores joks suo neibes"..
