Vaiko nešiojimas ant rankų

mano panai siandien metai ir 6men., bet dar gaminau pietus su ja ant ranku, atsakinejau i laiskus irgi su ja ant ranku, kol tvarkiausi kakzkiek pazaide su broliu, tuo tarpu nugara pailsejo

kaip teisingai parasete pritariu visu 100 proc.

Na mano pirmajai dukrytei 2,5 metu, ir tai reik ir panesiot, ir pasupt ir pan., bet gi nepastumsi i sona savo nuosavo vaikelio

As ir nesioju savo mergyte, mums dar tik menesiukas, bet geriausia vieta ant mamos ir tetes ranku arba kai seses pasiguldo sau ant krutines, va tada buna saldziausias miegelis Ir visai negalvoju, kad lepinu vaika juk vistiek iki 18 metu nesiot nereikes

tuo labiau, kad ir paciai smagu savo turta pasinesiot tik, kad ta nugara butu stipresne

Pirtariu ir aš

Nešioju, pripratinau ant rankų.. juk myliu savo vaiką net ir lauke, kai nenori mažius sėdėt vežime imu ant rankų ir nešioju

Ir džiaugiuosi, kol galiu nešiot, myluot, glostyt ir niurkyt.. kai pagalvoju, kad nespėsiu apsidairyti, užaugs ir jau nenorės net apsikabinti, bėgs pas draugus ir pan.. tai vis stengiuos kuo daugiau atsidžiaugti

Na, o tie visi pasakymai.. "rankinukas".. ir gerai, turiu rankinuką, už tai kokį brangų
Papildyta:


Aš ir dabar į dušą einu tik kai vyras grįžta iš darbo

Po operacijos mažiuką pamačiau tik po paros. Gimė mažas, tai visą laiką būti su juo negalėjau. vaikščiojau kas tris valandas maitinti. Visada palikdavau skaudančia širdim. Po to, kai jau atidavė man vaikiuką, pasidžiaugiau vieną dieną ir pati patekau į reanimaciją. Pas vaikiuką nueiti leido tik po 4 ar 5 dienų. Visas dienas gulėjau ir verkiau žiūrėdama į nuotrauką ir tiesiog širdis plyšo, kad mažiukas ne pas mamą ant rankų, kad sesutės nepanešios, nepriglaus, nepabučiuos... Vienintelis nusiraminimas buvo, kad mano mama, galima sakyti, gyveno ligoninėj, prie vaikiuko. Atvažiuodavo 8 ryte ir išvažiuodavo 8 vakare.

Ir tikrai neįsivaizduoju, kaip vaiko nenešioti, neimti į rankas, kai verkia... juk ir pačiai verkti norisi tada

Nuo pat gimimo labai bijojau, kad nebūtų rankinukė:ne visoms mamoms duodas vienodai stiprus motinystės insktinktas, ir manau, čia jau neperspjausi savęs... pirmieji mėnesiai buvo didelė tragedija:jei nemiega tai verkia vos ne ištisai...būdavo dienų kai sėdėdavau ją apsikabinus klykenčią ir pati žliumbdavau, įgriso tiek, kad trenkdavau durim ir palikdavau klykiančią, atrodė tai bus žymiai geriau nei likti su ja..., žinoma padėdavo labai dauk ir vyras. Ir taip būdavo gan dažnai. Šiandien dukrytei beveik 8 mėn., galiu pasakyti turiu auksinį vaiką:lovytėje užmiega pati, nuo 2 mėn., pradėjo išmiegot visas naktis be prabudimų, galiu padaryti visus namų ruošos darbus, nes dukrytė pati žaidžia, žinoma visada šalia, ir būna bebrotiškai miela kai pasiprašo ant rankų, ar man prigulus šalia ant žemės atropoja ir užgula mane , tačiau niekaip savęs neįsivaizduoju nuolat ant rankų besitampančią kūdikį,negalėčiau aš taip, tačiau tikrai nemanau, kad mažiau myliu savo vaiką nei tos, kurios nuolat nešioja rankose

pasirašau po kiekvienu žodžiu
mane šokiravo pamokymai: pagailėk savęs, neįpratink ant rankų, tegu mokosi būti vienas, savarankiškas

Paskaiciau temele ir taip keista pasidare,kaip idomiai kai kurios is mamu traktuoja ta nesiojima ar nenesiojima manau labai lengva dabar kalbeti toms,kurios nesioja savuosiuos kolkas tik kelis menesius...noretusi, kad ir po metu kitu jos manytu ta pati - tikrai nuosirdziai to linkiu ir nemanau, kad mamytes kalba apie pripratima prie mamos - tai naturalus instinktas, tokio nepaneigsi niekaip greiciausiai kalba eina apie pripratima buti nuolat nesiojamu, net tada,kai mamytei butinai reikia eiti vienai, be vaikelio ant ranku galbut nereiktu taip drastiskai interpretuoti, nemanot? as aisku jokiu budu neteigiu,kad nereikia buti su vaikeliu ir nepriestarauju tam,kad glausti prie saves mazyli yra pats maloniausias jausmas. Taciau vis delto nuosirdziai manau, kad nuolatinis vaiko nesiojimas dazniausiai atveda prie nepatogumu ateityje, kai mamytes negali palikti savo jau ugtelejusiu vaikiuku, kol nueina i tualeta.. Ir nereikia ieskoti "anu laiku" taip yra ir siandien - labai daug mamyciu turi rankinukus, kurie kad ir kokie mylimi ir brangus butu, tikrai galiausiai ir isvargina. As manau,kad mama nera tik mama.Ji juk lieka ir zmona, seimininke, drauge ir pan... O kai bet kokiam darbeliui reikia dideliu pastangu atsiplesti nuo vaiko,gyvenimas tikrai pasunkeja. Labai smagu glausti ta maza bejegi rubuiliuka, tikrai nuostabu,juolab, kad tokie maziukai jie buna taip trumpai,bet lygiai taip pat buna labai sunku,kai menesis po menesio, paskui jau ir metai po metu nebelieka laiko sau. Bet as tikrai noriu pabrezti,kad tai tik mano nuomone. Ir cia manau toks individualus dalykas, kaip ir viskas,kas susije su vaikuciais,kad neturetume taip drastiskai palaikyti ar nepalaikyti kazkurios nuomones as, pavyzdziui, suprantu mamytes, kurios nuolat nesiojasi vaikeli - tai ju pasirinkimas, ju nuomone ir priimtinas auginimo budas. Taciau pati taip nedarau nesakau,kad neimu maziuko ant ranku,ignoruoju ir asaras, ir prasymus - tai butu neimanoma greiciausiai taciau tikrai stengiuosi savo demesi skirti ir nebutinai laikydama ji ant ranku. Man atrodo,kad sededami susiglaude prie zaisliuku ir kartu deliodami kaladeles ar barskindami barskuti, esam lygiai tiek pat artimi,ir mane jis jaucia kuo puikiausiai,kaip ir as ji. Tikrai nemanau,kad isikibes man i ranka kol susidomejes spokso reklama mane jaucia maziau,nei jaustu kabedamas ant ju... Tiesiog as manau, kad su vaikeliu kontakta galima rasti tikrai ivairiausiais budais, ir tas nesiojimas ant ranku neturi buti taip tiesmukiskai suprantamas - visada ir visur Zinoma, ir pavaikstinejame kartu, ir paskraidom ir labai smagu,kai tetis gryzes is darbo tuoj pat pakelia nuo zaisliuku ar atima is mamos taciau juk smagu ir paciam paguleti, patyrineti aplinka, veliau - sedeti,ropoti, zaisti... Taip manau as:) ir tikrai netikiu,kad del to vaikiukas mane myli,ar as ji myliu maziau mums tiesiog tai priimtina - man daug smagiau, kai galiu ji palikti be asaru ir nueiti i tualeta tada,kada noriu, dantis issivalyti ryte, o ne kai vyras is darbo gryzta, tvarkytis,kai aplink ropoja linksmutis, isdykaujantis, o ne nuolat ant ranku besiprasantis zyzliukas as manau, ir ne viena atveji zinau, kad veliau nuolatinis prisirisimas pradeda kelti ir neigiamu emociju tiek mamai,kuri turi ir prasiblaskyti, ir i darbeli kazkada iskeliauti, tiek vaikeliui, kuriam kiekvienas issiskyrimas su mama tampa sunkiu nerviniu isbandymu - to as pati bandau isvengti... as taip norejau auginti maziuka,taip ir augame...Taip - palieku ji viena pazaisti,kol turiu kazkur is kambario iseiti - ir ka, del to esu bloga? Juk tikrai ne as tiesiog laiminga, kad vaikelis gali manes palaukti, kad randa pats uzsiemima, kad taip graziai issisiepia pamates mane gryzusia o koks malonumas stebeti ji is salies,pro kampeli, kai paliktas vienas pats renkasi ka veikti, koki zaisliuka kokiu pakeisti, kur ka paimti, ko iki siol nepasieke, kaip burba ant kokio negero zaisliuko ar klykauja uzmates reklama per tv ir zinote, samoningai stengiausi nelaikyti jo ant ranku nuolat, bet tikra esu,kad mylime vienas kita vistiek labiausiai pasaulyje ir pykstames maziau o del atsibuvimo tai bukim teisingos - kad ir kiek juos dabar ant ranku laikytume, to niekada neuzteks, vistiek visad noresime glausti savo vaikelius prie sirdies, ir visada busime patys paciausi vienas kitam... I prieki ju prisiglaustyti, deja, neiseis Tad as manau, velgi pabreziu - AS MANAU, kad reikia rasti tiesiog sau priimtina buda ir nenumoti ranka i kitu patirti, nes nebutinai mums taip pat nutiks, bet negalime ir buti tikros, kad nenutiks

Sakoma: nešiok, kad nepriprastų.

Mano vaikai turėjo poreikį būti nešiojami iki išmoko vaikščioti: iki maždaug 9 mėn. Vėliau tas poreikis silpnėjo silpnėjo, kol visai išnyko. Na mažajam dar nėra dvejų, bet kartą kitą pasiprašo ant rankų, kaip ir visi vaikai, bet tikrai nebėra rankinukas ar nesavarankiškas vaikas, netgi manyčiau kad atvirkščiai. kartais netgi pyksta, jei nešu, nes to nebenori - buvimo ant rankų laikas jau praėjęs... Ir išvis, kiek to nešiojimo - "geras" pusmetis (bent jau man), ir viskas. Bet tai nereiškia, jog tą pusmetį kūdikis buvo tik ant rankų: buvo ir lovytėj, buvo ir ant kilimuko, ir vienas kambaryje, tačiau smagiausias dalykas buvo būti ant rankų.

na, bent jau mano akimis - cia reiskesi pogimdyvine depresija... ir tokiais atvejais reiketu ieskoti pagalbos ( profesionalios) , o ne priimti tai, kaip motinystes instinkto silpnuma ar dar kazka. ir nelaukti, kad ai, praeis, tai normalu - sitokia busena NERA NORMALU!

As nesioju tiek kiek reikia mano aukseliui, o i kitu pastabas nereaguoju..Mazylis greit uzaugs ir kai noresiu panesiot, prisiglaust, jis sakys "mama, as jau didelis, baik draugai mato"
Todel, mielosios, nesiokit ir nekreipkit demesio i kitus, mes pacios geriausiai jauciam savo vaikucius ir ko jiems reikia..