QUOTE(Subjektyvi @ 2009 11 13, 20:15)
alfija, kalbant apie mano asmenį, mane nuvylė viskas, apie ką jau rašiau. Labiausiai nuvylė supuvusi sistema, klanai, tas suknistas primityvus "labiau nusipelniusių" tempimas už pakarpos ir tikrų talentų žlugdymas, kad įtiktų kažkam. Aš labai laiku supratau, kad reikia keisti gyvenimo kryptį, nes prapulsiu, tiesiog elementariai prapulsiu gyvenime. Nors turiu absoliučią klausą, buvau pirmaujančių sąraše ir konkursų laureatė. Ne šiaip sau kažkokia žioplė ar "neudačnikė". Todėl kibau į normalius mokslus, muziką palikau kaip hobi (nors širdis plyšo) ir gyvenimą apverčiau, nes charakteris nepavedė. Sukūriau savo verslą ir normaliai gyvenu. O jei būčiu likusi? Nežinau. Žinojau, kad prieš vėją nepapūsiu, Tadu Blinda nebūsiu, o LT menininkai yra ir bus pasmetinukų vietoje. Labiausiai gaila parduotų vasarų ir vaikystės nebuvimo. Kasdieninis grojimas po kelias valandas ir nuolatiniai stresai dėl įskaitų, egzaminų, ypač dėl tų, kur buvo sprendžiamas mano likimas, klausantis už durų visas tas intrigų tarp mokytojų diskusijas, kai tavo likimą lemia ne 4+, o 4-, nes "taip reikia". Tais laikais tai labai daug reiškė, kas pamena, tai supras. Niekada nepamiršiu, kaip patys topiniausi dalykai besimokant buvo valerijonas ir kartus šokoladas bei skrandžių skausmai, kas yra stresų pasekmės, o ne sriubų nevalgymas. Apie tai, kad dėl įtampos silpnesnių nervų vaikai patenka į psichologų ar psichiatrų rankas berods jau rašiau.
Žinau kas dedasi filharmonijoje, visuose orkestruose, muzikos mokyklose ir kt., kur sulindę mano klasiokai ar draugai. Todėl ir žinau apie visokias "piderastijas" ir kt. nesąmones, gyvenimą pusbadžiu ir bandymą išgyventi, žeminantį orumą kapeikų gaudymą ir kaulijimą, kaip perspektyvūs talentai prasigeria dėl to, ko nebegali pakelti. Ar žinote kaip suspaudžia širdį, kai pamatau exčiurlioniukus dirbančius parduotuvių konsultantais, naktinių klubų šokėjais, restoranų muzikantais (manai malonu sėdėti ir žiūrėti į tą pažeminimą?), tiesiog eiliniais firmelių žemiausios pakopos darbuotojais, kur nereikia nei super išsilavinimo, nei visų įmanomų muzikinių žinių. O labiausiai suspaudžia širdį pasikalbant su klasiokais apie jų kasdienybę, iš kokių pajamų jie stengiasi išgyventi.
paskaičiau ir pagalvojau kaip pasikeitė laikai, nuo tada iki dabar. Šiandien. Kaip rytoj bus nežinau. Neformaliojo ugdymo būreliai sužlugdyti beviltiškai, ktokios užklasinės veiklos irgi nėra. Visi tie būreliai visur kitur tie būreliai sakykim smarkokai kandžiojasi, jei nesakyti neįperkami. O tie urie įperkami- jaunųjų technikų , tai į juos prieš pusantrų metų užsirašyt reikia, kad patekti. Muzikos mokyklos, nežinau nieko apie kitas- susidūrus esu tik su Karoliniškių, kaimynų dukra užsuka pagroti irgi antrokė.. Graudu, geriau visai negroti. O klausa kokia pas mergaitę

.
Tai va dabar šita mokykla yra kaip kokia oazė, dėmesio tam vaikui, vaiko užimtumui, nepalikimo jo likimo valiai ir tikrai visapusės asmenybės ugdymo. Jiems gi su jų moksleivio pažymėjimais atviras ir opehauzas, ir dramtetris nuolaidos filharmonijoj. Manasis mažasis ir didieji gi buvo visada lankytojai, ir yra

. Nemokau ir nenoriu kad mano vaikas būtų žvaigždė, jam reikia to grojimo, ir kol tai jam reikalinga- jis groja, paskui matysim, jei nenorės ir motyvuotai nenorės- galės mokytis kitur. Nemanau, kad jis turės problemų kažkokių kitur pritapti, jis lengvai pritampantis, mums pasisekė- jis nejaučia tos konkurencijos sau klasėje, nes pas jį visi stygininkai ir tik jis ir itas berniukas fortepijonu groja. O kitų vaikų tarppusavio rietenos nelabai dmina- jis draugas visiems. Mūsų mokytoja jauna, jie vienas kitam labai tinka- tas ryšys artimas. Mūsų mokytojai pačiai niekas pagalių įratus, bent jau mokykloja ir kaišioti nebando, kaip akedemmijoj jai sekasi dirbti aš nežinau, bet ji tikrai labai korektiška. Vaikų, mokinių ji turi labai nedaug, bet tikrai išmoko. Mūsų mokytoja nesifiksuoja ant pažymio- ją labaiu domina pats procesas, nefiksuoja to rezultato, manau tai labai gerai- nepririšti vaiko prie pažymio. Na prie taško.
Esant kitokiom sąlygom tavo aprašomom, aišku, kad sunku. aš negaliu pasakti, kad aš nematau tėvų įtikinusių vaikus jų nepaprastu tobulumu, kai kartais taip ir nebūna. Kaip kokius trūkumus aš matau, bet nesiūlau nei sau nei vaikams- ant jų fiksuotis. būna kitaip. Bet šiaip, šiaip tai mokykla su savo ir užklasiniu lavinimu,ir kultūrinimosi palengvinmu yra labai žavi ir tai duda daug. Pasikeitė- nuo tavo aprašomų laikų - ji paskeitė, arba mums tiesiog pasisekė, gal kad nesveržiam į tas žvaigždes na tokias su ligos sindromais. O gal todėl, kad ir Aistė ir rimantas šiandien , teisingiau anksti patys priėmė sprendimą- kad jie bus tais meninkais, jei turės papildomą uždarbį savam menui išlaikyti. Ar jiems savęs gala- sako, kad ne. Po kelių dešimtmečų nežinau ką pasakys. Mažasis , jis ir yra mažasis, bet kai jis kalba ką jis dirbs, ir kokią mediko

profesiją jis rinksis, tikrai nepuolu sakyt- na ką tu mielasis- tu gi pianistas būsi.