niu maniskiui romantikos irgi biskiuka truksta...

kazkaip eme ir pradejo zmona vadint, nors net negyvenom kartu... niu tai sakau bent pasipirstum

o jis - "ketvirtadieni". ir pradejo kamantinet, sutiksiu ar ne teket uz jo... sunervino..

bet sedziu ir laukiuketvirtadienio kaip kvailiuke

juk zadejo... ir pasirodo MB be geliu, be ziedo...

stoviu tarpdury ir vos neverkiu...

sakau kur mano ziedas?? ziedas kur??

o jis kad pareiks - taigi nesakei, kad sutiksi, tai ir nepirkau....

tai gavosi kad kita diena kol as trumpam i darba uzsukau, o jis pasiliko masinoj, nubeges nupirko man ta issvajota ziedeli

griztu, jis istraukia dezute is kisenes, uzdeda zieduka... ir tyli visas susigedes

niu as uzsikuriau masina, vaziuojam... nuvaziavom gal kokiu 10km ir sakau as jam - tu zenitis nori, ar siaip man zieda nupirkai

tai pasimete baisiausiai "sako, as zinojau, kad tu sutiksi, tai ne neklausiau"

tai tokios mano romantiskos pirslybos
Tiesa, jog mes nesuvokiame, ką turime tol, kol to neprarandame. Bet taip pat tiesa ir tai, jog mes nesuprantame, ko mums trūksta tol, kol to negauname...