tai stai,uzsukau po kiek laiko pasipasakoti jum kaip gi man sekasi...visu pirma,auga mano mazulis kaip ant mieliu pilvelyje.su tuo zmogumi esame draugai,nieko neskubiname,viskas einasi taip ramiai ir svelniai kartais pasimatom,daznai susirasom..nors tiesa sakant neisivaizduoju kaip dbar reiktu buti su juo visada,manau jei trinciausi uzpakaliu su kazkuo kas diena tai mane isvestu is pusiausvyros imtu nervinti ir t.t..o dabar-sau ramiai,leidziu visa savo energija nukreipti i laukima ir saves lepinima

kai norisi svelnumo ir vyrisko peties,paguodos, visada zinau kad galiu Jam paskambinti....
Pradedu bijoti,kad netapciau piktybiska vienise,na ta prasme man koki savaitgali per savaite gera atsikelt ir uzmigt su juo,bet kas diena..

...jam reiktu daryt valgyt,plaut jo kojines,guost ji,ir linksmint,stengtis visada gerai atrodyt kad neimtu niurzget kad pasidariau niuri ragana....o dabar kai tik pasimatom viskas idealu ir gerai,neatsibostam vienas kitam...manau man uzteks vieno vaiko
nezinau,tiesiog tokios mano mintys dabar...