Pats nuostabiausias dalykas duotas moteriai yra galimybė padovanoti gyvenimą mažam žmogučiui. Po gimdymo aš vis galvodavau, kodėl tokios nepakartojamos akimirkos, kaip bejėgio stebuklelio atėjimas į ši pasaulį ir pati jo auginimo pradžia neišvengiamai susietos su dideliais skausmais. Gavau teisingą, nors ir nelabai tikslų atsakymą: ne veltui visą gyvenimą pats brangiausias žodis yra "mama". Taigi, tik per kančias galima patekti i žvaigždes.
Nežinau, ar kitoms moterims taip būna, bet dar prieš pasidarydama testa aš jau žinojau, kad esu neščia. Tiesiog jaučiau tai. Todel ir 100% patvirtinimą iš gydytojos gavau labai anksti, kai buvo vos 4 savaites ir 1 diena. Kūdikelis nebuvo planuotas, bet begalo laukiamas. Visi šia žinia sutiko labai džiaugsmingai.
Išskyrus pykinimą pačioje pradžioje (to nei kiek nepalengvino baisus vasaros karščiai), mano neštumas buvo puikus. Dar šeštame nėštumo mėnesyje jodinejau (mano profesija- raitelė), iki pat nėštumo pabaigos ėjau, judėjau, vairavau mašiną, daug laiko praleisdavau besisukinėdama arklidėse. Džiaugiausi, kad vos gimusiam mažyliui žirgo kanopų kaukšejimas bus seniai pažįstamas ir įprastas garsas.
Naktiniai košmarai ilgainiui patapo įprastu dalyku. Išmokau nekreipti į juos dėmesio. Su kiekviena kalendoriuje užbraukta nėštumo diena daugėjo baimių. Turbūt taip buna daugeliui nėštukių
Iš pradžiu man atrodė, kad pagimdysiu anksčiau laiko, tada pergyvenau, kad mažiukas pilvelyje pernelyg judrus (galbūt jis bando pranešti, kad kažkas ne taip? ), kiekvieną savaitę manydavau susirgus kokia nors liga: pienlige, mažakraujyste ir t.t. Galų gale prabėgus nustatytam terminui pradėjau bijoti, kad ims žaliuoti vandenys arba vieną dieną nustosiu jausti mažuliuko judesius... Beje į nęštumo galą apsipratau ir visai nustojau bijoti pačio gimdymo. Manęs negąsdino net ir pačios kraupiausios gimdymo istorijos, bet visuomet pergyvenau, kad, gink Dieve, viskas gerai būtu mažuleliui.Nustatyta data, gruodžio 12 diena, naktį prasidejo sąremiai. Šokinejau iš laimės, kad jau ir džiaugiausi savo pilvuku paskutinį kartą, kol paryčiais kas 3 minutes besikartojantys sąrėmiai ėmė retėti ir galiausiai visai dingo...
Sunku apsakyti, kaip lėtai slinko laikas sekančias dvi savaites, kuomet pernešiojau. Ir kaip kiekvieną rytą erzino vis ta pati mintis: "Gal šiandien ta diena?"
Po eilinio apsilankymo pas akušere gavau nuosprendį: jei nepagimdysiu, gruodžio 26 dieną atvykti į ligoninę- pradės skatinti. Kalėdas sutikom kaip ant adatų, bet vis dar tik dviese su vyru.
Ankstu nustatytos datos rytą buvom ligoninėj. Pamatavus toniukus paaiškejo, kad sąrėmiauju kas 4 minutes. Nors aš pati nieko nejaučiau. Gimdos kaklelis atsidares 4cm. , o vaikelis nusileides labai žemai ir pilnai pasiruošes išvysti ši pasaulį. Akušerė patikino, kad greičiausiai jau šiandiena išvysiu savo kūdikeli ir be jokių skatinimų išsiuntė į gimdyklą.
Apie 11 valandą akušerė prapleše vandenis ir kaip perkūnas iš giedro dangaus prasidėjo skausmingi sąremiai. Kentėjau skausmus, neišleidau nei garso. Galvojau, kaip su kiekvienu sąremiu artėja susitikimas. Nekantravau pamatyti savo kūrineli. Per visą gimdymą nesiorientavau laike, bijojau žiūreti i laikrodi, kad nepamatyčiau, kaip negailestingai lėtai juda laikrodžio rodykles. Dažnai norėdavau paklausti akušeriu, kiek laiko dar liko, bet bijojau atsakymo, kad dar ilgai, todėl kantriai kenčiau.
Buvau įsitikinusi, kad sunkiausia gimdymo dalis yra gimdos kaklelio atsidarinėjimas, todėl apsidžiaugiau, kai pajutau, kad atejo laikas stumti. Deja, po kelių stangų man pasirodė visai kitaip. Nors akušeres be sustojimo gyrė, kad puikiai stumiu, vienu metu jau buvau bepradedanti panikuoti, kad nesugebėsiu to padaryti, taciau suėmiau save i rankas: galiu panikuoti, pasiduoti, palikti visa darbą akušerėms, apsunkinti vaikelio gimimą ir kankintis čia dar visą amžinybę, arba galiu sukaupti visas jegas ir per skausmą stumti, stumti savo vaikelį, kad kuo greičiau pamatyčiau jo mažytę nosytę, paliesčiau miniatiūrinius pirštukus, galų gale, kad sužinočiau berniukas tai, ar mergaitė. Pasirinkau pastarajį variantą.
16valanda. 19 minučių. 3990gr ir 53cm.
Iki mirties nepamiršiu tos šilumos kurią pajutau ant pilvo, kai uždėjo mano mažyli! Berniukas! Berniukas! Taip skardžiai rėkė! Kol mane susiuvo, užropojo iki pat mano veido! Bučiavau jį be sustojimo ir kartojau: "Nuo šiol viskas bus gerai".
Jau praėjo daugiau kaip 2 mėnesiai. Neišpasakytai laukiu, kada mano sūnelis pradės ropoti, vaikščioti, suprasti ką jam sakau, kalbėti. Laukiu, kada galėsime kartu bėgioti, žaisti, piešti, kurti, dainuoti, lipdyti, sportuoti, kalbėtis... Skubu patirti visus motinystes džiaugsmus. Bet tuo pačiu norečiau, kad mano mažasis ryšulelis neužaugtų niekada... Kad visąlaik liktų toks švelnus, minkstučiais skruostukais, pienu kvepiantis niurzgaliukas, kurį norisi apkabinti, prisiglausti, saugoti, sūpuoti, maitinti, šildyti... Stebiu, kaip greitai jis auga, keičiasi. Džiaugiuosi, bet tuo paciu metu mane užlieja liūdesys... Liūdesys, kad visas tas neįkainuojamas akimirkas teks patirti ,duok Dieve, dar kartą, geriausiu atveju- du (tiek vaikų dar tikiuosi susilaukti). O to, patikėkite, yra per mažai... Bijau, kad atsibusiu vieną rytą jau užaugus vaikams ir ilgėsiuos tos šilumos ant pilvo, tų mažu, žvitrių akyčiu, putlių skruostukų...
Čia ir baigiasi mano gimdymo istorija. Po jos prasideda kita- vaiko gyvenimo istorija, kuria galbūt galėsiu papasakoti, kai viena dieną neliks vaikiško šurmulio mano namuose. Kai vėl ruošiu Kuciu vakarienę tik dviems, o Kalėdų dieną lauksiu sugrįžtančių vaikų... Tada galėsiu dar kartą prisiminti ne tik gimdymo, bet ir gražiausias gyvenimo akimirkas ir papasakoti, ką iš tikrųjų reiškia padovanoti gyvenimą...
