Sveikutės

,
Man irgi darė planinę CZ operaciją. Tai pirmas mano leliukas, todėl net neįsivaizdavau, koks gyvenimas realiai laukia.
Tikrai, tai buvo riba -
iki ir
po. Taip ir dabar skaičiuoju laiką. Tiesa, jau nebežinau, kaip galėjau gyventi
iki
Po buvo labai sunkios dienos ligoninėje. Bjauriausias laikas - buvo karšta, vaikiukai visi klykė, langų atidaryti negalima, kad neskersvėjuotų. Bet čia į pagalbą stojo mano vyras. Esu jam dėkinga, kad prabuvo visas dienas kartu, padėjo lelytė pervystyti, raminti. Net kai man pasidarydavo liūdna - linksmino
Namie antrą dieną jau pajutau jėgų antplūdį ir didžiulę laimę. Tiesa, šiek tiek vargino Adelytės maitinimas. Ji kaip kokia besotukė "kabėjo" ant papuko. Visko prisigalvojau, jau net gal pieno trūksta, gal nemoka apžioti ir t.t. Bet čia vėl mano vyras vyriškai pasakė - cit boba, viskas kontroliuojama. Tu sėdėk ir laikyk vaiką prie papo, o viskuo pasirūpinsiu aš.
Nusiraminau, ir gyvenimas nušvito. Pripratau ilgai maitinti, išmokau per pertraukėlę užkąsti, pasiusioti ir nusiprausti. Po savaitės pagaminau pirmuosius pietus
po. O dar po kelių dienų išleidau vyrą į komandiruotę. Bijojau, bet kartu sakiau sau: juk aš mama, aš viską galiu, juk mamo mama irgi viską gali...
Taigi išvada:
po svarbiausia ramybė, atsijungimas nuo pasaulio ir mėgavimasis akimirkom.
Patikėkit, po trijų mėnesių suksitės kaip bitės ir imsite kitoms dalinti patarimus
Jei uždarysit duris visoms klaidoms - tiesa liks už durų.