Na tai va, mes ka tik iš ligoninės, labai bjauri ta mūsų istorija su tuo koku, rašau ir jautresnėms mamytėms patariu neskaityti. Iki šiol negaliu atsigaut, geriu raminamuosius. taigi sužinom kad nešiojamės ta bakterija, gydutoja prirašo geriamų antib. ,atrodo viskas gerai, bet trečia dieną mergytė vemia, jau vakaras nežinau ka daryt, važiuot i ligoninę ar laukt ryto, visa nakty prabudžiu prie vaiko, ryte pas savo gyd., priaugom labai mažai svorio, mergytė vangoka, neriamia kojyčių, siunčia į ligoninę. O ten ir prasideda košmaras, pasirodo mano vaikui dehidracija, apetito nebuvimas, (kad mažiau valgo pastebėjom jau ankščiau), o gal net neurologinės problemos. bado galvytę ima krauja, rankytėj kateteris visa diena laša lašinė, medikai sako, kad po lašinės vaikas valgys geriau, bet.... ta pačia diena gyd. liepia keist mišinuką, nustato mano mažajai tam tikras valgymo valandas, turiu grūst maistely, kai ji dar neišalko ir nepageidauja, o dar naujas mišinys ( mes valgom sojiny labai alergiškos baltymams, išbandyta visokiu mišiniu bet vaikas pripažysta tik ta sojinį ), pasekoje to mažylė atsisako visai valgyti, verkia pajutusi, bet koky skysčių skony( nors gyd. prieš tai prspėjau, kad kitko ir taip staiga ji nevalgys, buvau nesuprasta, buvo pasakyta : visi valgo ir jūsų valgys), aš nerviniam šoke, vaikas badomas, liepia maitinti dažniau( kas 2,5 val.), o tai tik blogiau, nes manoji valgydavo, kas 4, kraujo tyrimas blogas, - mažakraujystė, nors prieš tris dienas hemoglobinas buvo geras. Toliau laša lašinės, kateteris jau galvytėj, aš be perstojo verkiu, atėjes bet koks medikas stebisi , tiek mažai valgo , oi blogai blogai... mane jau krečia, galvoju atsidursim renimacijoj

. O svarbiausia daromas psihologinis spaudimas, pastoviai klausinėjama , ar mažoji valgė, aš slapčiomis bandau nutęst valgymo laiką, nes širdy žinau, kai išalks tai valgys. kai nutesiu iki 4 val. tai po truputį jau pavalgom, liepia duot dažniau. Paniškai bijau maitint vaiką, bijau gyd. ir to klausimo AR JAU VALGĖT IR KIEK SUVALGĖT

. ATEINA DIENA, KAI MAŽOJI NEVALGO 5 val. Vaika pamaitina zondu

, aš nerviniam šoke klausiu, o kas toliau juk taip nemaitinsim visa laik, o kiek dar vaikas kankinasi. Vel lašinės.....galvytėj.... išoksta vakare didžiulis guzas, norisi bėgt iš ligoninės ir rėkt, palaukim 4 val. ji valgys. Vieną nakty, kai stebiu, kaip visas mėlynai baltas vaikas miega, kyla baisios mintys : nebagryšim namo, jau viskas, jai kažkas užsiblokavo, nebevalgys visai, nebežiūriu savęs, atrodau kaip zombis, pati balta susivėlus nemiegojus, ...baigiasi antibijotikų kursas, viltis gal dabar po truputy vaikui gryš apetitas. Jau nebeklausia kada mergaitė valgė, o tik kiek. Nutesiu kas 4 val. 6 maitinimai ir po truputy pradedam valgyti,

Mano nervai nebeatlaiko, geriu raminamuosius, vaikui sugadintas apetitas, dažnai primaitinu švirštuku, nors iki 100 ml. Visiškai išbalansuotas žarnynas, apetito stoka bjauraus stafilokoko pasekmė, o dar priedo gyd. nesupratimas, kad negalima vaikui mitybos įpročių pakesti per 1 d., o mano merginai iš vis jų greit nepakeisi. Taip prasikankinusios 10 d. gryžtam namo, nes uždegimo žarnyne nebėra, kraujukas jau geresnis ir po truputuką valgom, tik jau noro valgyt nereiškia mažylė, vagsiu dar ilgai. Niekam nelinkiu to patirt, visų išgyvenimų neaprašysi, bet ligoninės bijosiu iš tolo, pačiai reikia psihologo pagalbos, ir dabar akyse stovi skysčių guzas mergytės galvoj, lašinės ir tai kaip ja išneša į procedūrinį naujiems kankinimams, o ji tada dažniausiai šypsodavosi sesutėms, nežinodama, kas vėl jos laukia......