QUOTE(Palomita @ 2007 03 28, 08:21)
Ypac tada kai dar tik mokaisi save pozityviai nuteikineti, tai dar ir ta itaiga aplinkiniu labai jauciama... Pasidaviau trupuciuka! Bet esu tikra, kad man ir siuo metu SEKASI!
Mes gyvename pasaulyje, kuriame pilna įvairių emocijų, jos ne tik mūsų, jų daug visokių:teigiamų, neigiamų, neutralių

Anksčiau man nuotaika numušt sugebėdavo net stumtelėjusi mane, ar mano vaiką moteriškė, stovinti eilėje parduotuvėje. Vėliaui ėmiau teisinti tokį elgesį, gal nepastebėjo mūsų, gal ji skubėjo labiau nei aš su vaiku, gal aš per daug jautriai suregavau, nes pastūmė mano vaiką

Kai imi stebėti, tada smulkmenos pasidaro nereikšmingos, kad tave paliestų...
O darbo aplinka mane veikdavo dar labiau, moterų kolektyvas, kiek visokių nuotaikų atsineštų iš namų! Žiūrėk, tai vienos vyras grįžo paryčiui (neaišku kur bastėsi), kitos-vaikas serga, tai ji nemiegojusi visą naktį, trečiai mašina iš ryto neužsivedė,tai ji atlėkė su taxu...Kiekviena su savo nuotaikomis iš pat ankstyvo ryto, su savo labiau neigiamomis emocijomis, o juk tai veikia aplinkinius. Tiesa, buvo mūsų kolektyve viena moteris,kuri šypsodavosi ir kiekvieną rytą visas sveikindavo nuoširdžiais klausimais: kaip išmiegojai, kaip vaikai...? O pati buvo tokia linksma, švytinti, kad jos nuotaika niekada neišduodavo jos tikrųjų namuose vykstančių įvykių, apie save ji labai mažai pasakodavo ir mes tikėjome, kad viskas pas ją gerai...
Taip kad,
Palomita,
nepasiduok kitų nuotaikai, kurk ją savo