QUOTE(Moonte @ 2012 04 28, 19:57)
1. Siai izvalgai pritariu.
2. O cia yra priestaravimas. Jei ziuresime placiaja prasme, tautybe yra zmogaus sukurtas vaisius, ne gamtos. Gamtai vienodai rodo, kiek lietuviu, rusu, zydu, kinu ir t.t. Cia jau veikia musu pragmatizmas, puikybe, noras issiskirti is i mus panasiu, issaugoti savo identiteta. Pasaulyje gi zmoniu yra per akis, net gresia, kad gali kilti globali katastrofa nuo per didelio zmoniu kiekio.
Todel siulyciau nesitapatinti su aplinka, gamta ir t.t. kai kalbama apie tautybe. Visais laikais civilizacijos zlugdavo, ju vietoje, ant ju pamatu, kildavo naujos. Tai raidos, evoliucijos pasekme. Nematau tame tragedijos
3. Velgi nereikia visko absoliutinti. Zmones skirtingi, vieniem vaikas yra vertybe, kitam gi jo darbas, kuryba. Jei koks zmogus teikia pirmenybe vienam, kitam, ar abiem ivardintiems aspektams, jis nera nei geresnis, nei blogesnis, del savo pasirinkimo. Svarbu, kad zmogus rastu pilnatve, galetu save realizuoti. Na ne visi yra reproduktoriai. Mano galva nera svarbu ka kurti, vaika, ar darbo vaisiu, tai irgi yra kurybos rezultatas, per kuri jis realizuoja save, palieka po saves pedsaka.
Man darbas yra gyvenimas, dirbu, nes kitaip negaliu, turiu toki vidini poreiki kurti. Jei as pameginciau ji slopinti, nerealizuoti save, buciau nelamingas zmogus. Vaizdziai tariant, man darbas yra narkotikas, be savo darbo, as jauciu diskomforta. Ir tame nera jokio pragmatzimo, noro uzsidirbti, nes tai yra kaip kvepavimas.
2. O cia yra priestaravimas. Jei ziuresime placiaja prasme, tautybe yra zmogaus sukurtas vaisius, ne gamtos. Gamtai vienodai rodo, kiek lietuviu, rusu, zydu, kinu ir t.t. Cia jau veikia musu pragmatizmas, puikybe, noras issiskirti is i mus panasiu, issaugoti savo identiteta. Pasaulyje gi zmoniu yra per akis, net gresia, kad gali kilti globali katastrofa nuo per didelio zmoniu kiekio.
Todel siulyciau nesitapatinti su aplinka, gamta ir t.t. kai kalbama apie tautybe. Visais laikais civilizacijos zlugdavo, ju vietoje, ant ju pamatu, kildavo naujos. Tai raidos, evoliucijos pasekme. Nematau tame tragedijos
3. Velgi nereikia visko absoliutinti. Zmones skirtingi, vieniem vaikas yra vertybe, kitam gi jo darbas, kuryba. Jei koks zmogus teikia pirmenybe vienam, kitam, ar abiem ivardintiems aspektams, jis nera nei geresnis, nei blogesnis, del savo pasirinkimo. Svarbu, kad zmogus rastu pilnatve, galetu save realizuoti. Na ne visi yra reproduktoriai. Mano galva nera svarbu ka kurti, vaika, ar darbo vaisiu, tai irgi yra kurybos rezultatas, per kuri jis realizuoja save, palieka po saves pedsaka.
Man darbas yra gyvenimas, dirbu, nes kitaip negaliu, turiu toki vidini poreiki kurti. Jei as pameginciau ji slopinti, nerealizuoti save, buciau nelamingas zmogus. Vaizdziai tariant, man darbas yra narkotikas, be savo darbo, as jauciu diskomforta. Ir tame nera jokio pragmatzimo, noro uzsidirbti, nes tai yra kaip kvepavimas.
2. Na taip, gal ne aiškiai pasakiau. Lietuvą čia įvardijau tik kaip pavyzdį. Būtent tą ir turėjau aumenyje, ką neseniai parašė ada21lt, dar ir pagrįsdama. Kad turtingesnėse valstybėje, kur daugiau protingų žmonių, jie save daugiau realizuoja savo darbuose, materialinės gerovės kūrime, o vaikų gimstamumas mažėja. Todėl vyksta įdomūs procesai: valstybės, atsiliekančios progrese, darosi turtingos vaikų skaičiumi ir gerina planetos demografiją, o labiau ekonomiškai išsivysčiusiose, su mažesniais ekonominiais netolygumais valstybėse, gimstamumas mažėja. Tai daugiau įžvalga, nei pasipiktinimas ar koks perdėtas nacionalizmas, rasizmas...
3. Aš čia irgi nieko neabsoliutinu, tik dalinuosi įžvalga, kad paskutiniu metu žmonės, kuriuos sutinku, taip įsitraukia į darbą, kad per jį nemato gyvenimo ir kalbant su jais jie nesijaučia laimingais. Taip, kai kada darbas būna kaip narkotikas, kaip savęs realizacijos būdas. Savo darbą aš taip pat beprotiškai mėgstu ir myliu ir dabar vis mokausi rasti laiko pavalgyti, daugiau laiko skirti šeimai, vaikams, sau, nes visų darbų negali nudirbti, nors ir kaip norėtum...
