sveikutės

Labai smagu, kad čia galima pasidžiaugti ir džiaugsmais, ir vargais

Prireikė ir man Jūsų pagalbos, nes nelabai kam turiu išsipasakoti...Tai vat, problemėlė tokia. Su vyru kartu jau beveik 6 metai. Jau 4 metai kaip iš jo gimtojo miesto persikėlėme gyventi į manąjį. Nuo tada viskas ir prasidėjo. Žodžiu, kai tik vyras nuvažiuoja į savo gimtinę(na tai būna darbo reikalais, šiaip vienas ten paprastai nevažiuoja), užsuka pas draugą, seserį ar šiaip pas giminaičius tiesiog atsigerti kavos, ir kartais atsitinka taip, kad išgeria ko nors stipriau, nebegali vairuoti ir, na, NEGRĮŽTA NAMO! Negaliu sakyti, kad tai būna labai dažnai, gali būti porą kartų per mėnesį, o kartais ir 3 mėnesius ramu. Sakysit yra kita moteris? Nenorėčiau tikėti, nes jis žino, kad bet kada galiu atvažiuoti ir patikrinti, ar jis tikrai randasi ten, kur sako. Ne kartą ir įsitikinau. Kalbėta ir gražiuoju, ir piktuoju - vistiek tas pats. Matau, kad kaskart jis gailisi, jaučiasi kaltas, bet sako, na taip gaunasi, ir vis pažada, kad to nebebus. Kartais bandau jo poelgį pateisinti ir save nuraminti tuo, kad gal tikrai žmogui reikia kartais atsipalaiduoti (jo ir darbas labai įtemptas), pabūti kitoje aplinkoje, ten jo miestas, jo draugai ir giminės, o čia su kuo nors pasibūti jis kaip ir neturi. Šiaip jis nemėgėjas gerti pvz nei po darbo ar savaitgaliais, tik va, tais kartais, kai atrodo, jam ateina laikas + užgazuoti

Bet vėl staiga pasikeičia mano mintys ir negaliu pakęsti, kad jis miega ne namie! Kartais nuo tos minties,kad šiandien jis VĖL nebegrįš, tiesiog čiuožia stogas, nors sienom lipk, nerandu sau vietos! Esu labai jautrus žmogus, reika pripažinti, kad net per daug

Be jo aš net neužmiegu, visą naktį akim stačiom iki kol grįžta

kartais net apie skirybas pagalvoju

Bet ištikrųjų man būtų gaila jį prarasti vien dėl to, nes šiaip vyras tiesiog nuostabus, o ir myliu jį be proto

Nežinau, gal čia tik aš įžvelgiu tokią beviltišką problemą, nuo kurios jau pavargau... Gal čia tik mano savanaudiškumas, gal nėra čia kažkas labai baisaus, kaip aš prisigalvoju? O gal čia mano mylimo žmogaus yda, su kuria turiu susitaikyti? Prašau, patarkit man ką nors, kaip man išmokti su tuo susitaikyti?