Pamiršta grįžti namo...

sveikutės Labai smagu, kad čia galima pasidžiaugti ir džiaugsmais, ir vargais Prireikė ir man Jūsų pagalbos, nes nelabai kam turiu išsipasakoti...Tai vat, problemėlė tokia. Su vyru kartu jau beveik 6 metai. Jau 4 metai kaip iš jo gimtojo miesto persikėlėme gyventi į manąjį. Nuo tada viskas ir prasidėjo. Žodžiu, kai tik vyras nuvažiuoja į savo „gimtinę“(na tai būna darbo reikalais, šiaip vienas ten paprastai nevažiuoja), užsuka pas draugą, seserį ar šiaip pas giminaičius tiesiog atsigerti kavos, ir kartais atsitinka taip, kad išgeria ko nors stipriau, nebegali vairuoti ir, na, NEGRĮŽTA NAMO! Negaliu sakyti, kad tai būna labai dažnai, gali būti porą kartų per mėnesį, o kartais ir 3 mėnesius ramu. Sakysit yra kita moteris? Nenorėčiau tikėti, nes jis žino, kad bet kada galiu atvažiuoti ir patikrinti, ar jis tikrai randasi ten, kur sako. Ne kartą ir įsitikinau. Kalbėta ir gražiuoju, ir piktuoju - vistiek tas pats. Matau, kad kaskart jis gailisi, jaučiasi kaltas, bet sako, na taip gaunasi, ir vis pažada, kad to nebebus. Kartais bandau jo poelgį pateisinti ir save nuraminti tuo, kad gal tikrai žmogui reikia kartais atsipalaiduoti (jo ir darbas labai įtemptas), pabūti kitoje aplinkoje, ten jo miestas, jo draugai ir giminės, o čia su kuo nors pasibūti jis kaip ir neturi. Šiaip jis nemėgėjas gerti pvz nei po darbo ar savaitgaliais, tik va, tais kartais, kai atrodo, jam ateina laikas + užgazuoti“ Bet vėl staiga pasikeičia mano mintys ir negaliu pakęsti, kad jis miega ne namie! Kartais nuo tos minties,kad šiandien jis VĖL nebegrįš, tiesiog čiuožia stogas, nors sienom lipk, nerandu sau vietos! Esu labai jautrus žmogus, reika pripažinti, kad net per daug Be jo aš net neužmiegu, visą naktį akim stačiom iki kol grįžta kartais net apie skirybas pagalvoju Bet ištikrųjų man būtų gaila jį prarasti vien dėl to, nes šiaip vyras tiesiog nuostabus, o ir myliu jį be proto Nežinau, gal čia tik aš įžvelgiu tokią beviltišką problemą, nuo kurios jau pavargau... Gal čia tik mano savanaudiškumas, gal nėra čia kažkas labai baisaus, kaip aš prisigalvoju? O gal čia mano mylimo žmogaus yda, su kuria turiu susitaikyti? Prašau, patarkit man ką nors, kaip man išmokti su tuo susitaikyti?

O kodėl Tu kartu nevažiuoji? (Nebent aplinkybės neleidžia ). Nebūtų dėl ko nervintis, jei jau taip beviltiškai viskas atrodo.

Na, bet juk pati pasakei- reikia zmogui atsipalaiduoti, pasibuti su senais draugias Ir juk nevazineja jis ten kiekviena savaitgali. Kiekvienam is musu reikia kartais pabegti nuo kasdienybes, rutinos, netgi mylimo zmogaus. Taip jau yra ir nieko cia nepadarysi. Tu turbut juk irgi iseini su draugem ''pasizmoneti''. Manau, kad apie kita moteri nei kalbos negali buti- jis juk nevazineja ten reguliariai. Tiesiog turi zmogui duoti siek tiek erdves
Siaip esu tuo panasi i tave- jei MB kur nors su savo broliu isvaro as irgi sedziu ir laukiu iki bele kada Nors zinau, kad jis nieko blogo nedaro, taciau iprotis nugali sveika prota. Tai neturi nieko bendro su jautrumu. Tas jausmas vadinasi pavydas...
Turetum labiau pasitiketi savo zmogum ir pamatysi, kaip viskas pasikeis. Zinau, kad lengviau pasakyt, nei padaryt, bet kalbu is savo patirties. Kai jis gris, draugiskai paklausk, kaip jis praleido laika, su kuo buvo. Ir jam bus lengviau, ir tu pati pradesi suprast, kad nerimauji be reikalo. Jus juk isvaziavot is JO gimtojo miesto, kur liko seni draugai, gimines. Nieko nuostabaus, kad jam kartais norisi istrukt i savo turbut iki skausmo pazistama aplinka.
As sakyciau, kad tai, ka jis daro, yra visiskai normalu ir suprantama Stenkis maziau apie tai galvot ir nebekankink saves visokiom mintim apie skyrybas ir panasiai. Skyrybos siuo atveju butu mazu maziausiai kvailas poelgis. Juk nera tavo vyras bobinykas, paskui sijonus lakstantis; kaip suprantu, negeria jis daug, tad nera ir alkoholikas; kazkodel susidariau ispudi, kad jus abu labai graziai sutariat ir tik tas vienas ''kabliukas'' ramybes tau neduoda. Kokia butu skyrybu priezastis? ''Vyras vazineja pas draugus ir gimines'' Ar matai, kaip tai juokingai skamba? li-na, pati juk rasai, kad tavo vyras mieste, kuriame gyvenat, neturi su kuo pasibut. Leisk zmogui kartais atsipalaiduot!
Ot ir prirasiau Tikuosi, kad niekaip neizeidziau taves. Tiesiog prasei nuomones, savaja ir issakiau

Na taip jau atsitinka, kad jis ten darbo reikalais kartais net netikėtai atsiduria, o su juo tai aš nevažinėju.. O šiaip tai mes esant progai visad kartu lekiam pas jo artimųjų

Ne,birdie, tikrai neįžeidei, atvirkščiai, labai ramina tokie žodžiai Nežinau, aš kaip kokia kvailė, sąmoningai suvokiu, kad gal čia nieko blogo, bet pati sau prieštarauju ir net nežinau kodėl kai paskaitau čia forume, kad žmona nepakęstų vyro negrįžimo namo, sutrinku
Ir nelabai sekasi savęs išsiauklėti, bandau, bet labai man sunku. gal diržo man reikia O šiaip tai tiesa, mes gražiai sutariame ir jei ne tas „kabliukas“, tai turbūt nežinotume ką reiškia pyktis

Tai va ir sakau- nuo saves siuo atveju pradeti reikia (tai liecia ir mane, bet as jau darau pazanga ).
O ar nepadetu, jei tu su savo vyru issikalbetum, papasakotum apie savo nerimus ir baimes? Ir ne jam grizus, o siaip koki vakara

Mes taip ir darom,jis supranta kaip aš jaučiuos, na, bet ,sako, taip jau gaunasi, atleisk Jis labai prašo nepykti ir suprasti, kaskart vis gėlyčių parneša, kad aš tik nepykčiau

Vajazau, li-na, gi auksini vyra turi! Ir kaip tau visokios nekokios mintys i galva gali listi? Dziaukis, kad esat kartu ir leisk jam karts nuo karto nuo rutinos pabegt Bus blogiau, jei neleisi ir jis visiskai ''uzsiknis'' kasdienybe

Aš kartais tyliai pagalvoju, kad tikrai turiu labai gera vyrą ir esu laiminga, bet kaip sakoma, yra gerai - nori dar geriau Ir kartais tikrai nekenčiu savęs dėl to, kad tokia esu Ačiū, birdie, už supratimą ir patarimus, susiimsiu ir bandysiu taisytis

atsakomybės jausmas pas tamstos vyrą sutrikęs. Ir nėra čia ką pačiai savyje taisyti. Pati nepamirštate grįžinėti į namus? Kažin kaip geranoriškai ir supratingai būtumėt sutikta savo vyriškio, jei taip pradėtų darytis pačiai. Niekalai visa tai. Valios, noro ir pagarbos vyrui trūksta savos šeimos atžvilgiu.

Nu idomiai cia O as va supratau, kad kaip tik labai geras vyras jis yra. Ir nepamirsta jis grizti namo, pamirsta taureles i rankas neimt O kad nevaziuoja isgeres, tai tik sveikintina!
Toks ispudis susidaro, kad jei jau vedes, tai draugus galima pamirst ir visur su zmona tampytis reikia? O kur asmeniniai poreikiai? Be to, li-na rase, kad tai atsitinka gan retai.

savo poreikių atsisakyti jo niekas ir neprievartauja, nei atsisakyti draugų, nei laisvo laiko be žmonos. Yra laisvalaikis, prašom tarkitės gyvenkite ir mėgaukitės kaip tik širdis geidžia. Bet.... situacija, kai išvažiuoja į darbą ir paskui ups... pagėriau, namo grįžti negaliu... atsiprašau...
Tai apie vyras galvoja? Tai tik apie taurelę ir save. Reikėtų atskirti kas yra poilsis ir asmeniniai poreikiai ir kas yra silpnavališkumas ir savo žmogaus nepaisymas.
O sniego lavina prasideda irgi nuo gniūžtės.

PS ir dar neša paskui gėles, fui...... pasikakoja ir gėlytėm nuvalo savo pauodegį.