Ar nekankina abejonės dėl grįžimo į Lietuvą?

Sveiki visi, gyvenantys uzsienyje. Norejau pasiklausti jusu nuomones apie grizima gyventi i Lietuva. Na, mes isvaziave is ten jau 2m, negaliu skustis nei gyvenimo salygomis nei darbais, niekuom.. Bet kas vakara atsigulusi i lova galvoju ar cia tikrai musu vieta? Ar kada nors ta salis tikrai taps musu TIKRAIS namais?.. ir mane kankina tos abejones iki negaliu..

Kaip jums?

Tai labai naturalus klausimas. Kur mano vieta? Koks mano pasaukimas? Ar as savo rogese? Dauguma zmoniu to paties saves klausia ir gyvendami Lietuvoje.

Gyvenimo uzsienyje pradzioje, mazdaug pirmus 5 metus, tas klausimas iskyla astriau del adaptacinio diskomforto atsirandancio pakeitus kulturine aplinka ir kalbos barjero. Sekantys 5 metai - salygines pusiausvyros arba indiferencine busena. Ties 10 metais ivyksta luzis ir pradedi kritiskai vertinti savo galimybes grizti gyventi Lietuvon. Aisku, cia pateiktas laiko tinklelis labai abstraktus nes kiekvieno is musu situacija ir vertybes, prioritetai, prisitaikymo, socialinio pakantumo ir kit. savybes yra isrreikstos skrtingu intensyvumu. Taciau speciau, kad principas gana universalus. Niekas nestovi vietoje, tiek Lietuvoje vyksta esminiai pasikeitimai, tiek zmogus gyvenantis skirtingoje aplinkoje, "pagreitintu tempu" ieskosi salycio tasku su naujaja aplinka. Taigi gaunasi "prasilenkianciu traukiniu efektas": atotrukis dideja su dvigubu pagreiciu. Atotrukiui pasiekus kritini taska jau pradedi saves klausti : Ar kada nors Lietuva taps TIKRAIS musu namais?...
Kaip gali speti, tokiu klausimu rezultatas yra panasus i iki kritines ribos itempta gumuka: jei skirianti jega bent minimaliai didesne uz traukiancia - bambagysle nutraukiama galutinai, jei traukiancioji didesne - prasideda griztamojo judejimo dinamika. Kol nepraeisi sio ciklo iki galo, niekada tiksliai nesuzinosi kuri jega tave veikia stipriau... Taigi viskas priklauso nuo taves pacios - jei esu avantiuriste, tuomet tau tikrai bus idomu prieiti ta kritinio itempimo riba ir pasiziureti kas bus, jei bijai rizikos - nezengsi iki pat galo ir visa gyvenima kankinsies nezinioje (nes net ir grizus Lietuvon nebus 100% isitikinimo, kad nebutu buve geriau pasilikti uzsienyje...) Tokia jau ta zmogiska natura.

Foxenai - as taip pat priejau tokios nuomones, kad cia matyt toks adaptacinis periodas

o as tai galvoju, kad mano vieta Lietuvoje, bet tik bijau jog grizus galiu buti nustebinta pasikeitusios Lietuvos ir teks vel adaptuotis!

Na, mes grizom po ilgesnio laiko i Lietuva, nors ir taip ilgai is jos isvaziave, vistiek jauciuosi atitolusi.. bet jei po ilgesnio laiko grizti, tai man atrodo butu tas pats, kaip dar karta emigruoti

Foxenas gražiai viską sudėliojo. Bet tai labiau tinka tiems 'savo laimės ieškotojams', kuriems pasitaikė galimybė išvažiuot, niekas Lietuvoj nelaikė (o gal ir varė...). Su konkrečiais tikslais (pvz. darbo kontraktu, kaip mes), pas vietinius vyrus/žmonas išvažiavę patenka į kitą kategoriją. Pirmu atveju - nori imk kontraktą, nori ne. Ir bet kokiu atveju išvažiuoji laikinai. Nebent slapčia tikiesi pasilikti ir toliau ieškoti savo laimės. Antruoju atveju pasirinkimo praktiškai nelieka.
Mes šiemet grįžtam į Lietuvą visam laikui. Visus 6 metus ramiai miegojau, nes žinojau, kad grįšim. Mano namai ten. Nesakau, kad man čia buvo sunku adaptuotis. Toli gražu. Šia prasme aš kosmopolitė - man ir Afrikoj po palme būtų gera. Su džiaugsmu priėmiau galimybę pagyventi kitur, pažinti kitą kultūrą. Ir tik dėl to, kad žinojau, kad mes čia laikinai, gyvenau ramia dūšia. Dabar jau noriu nutūpti... Lietuvoje...

Mano bambagysle turbut jau nutruko, labai labai labai labai labai retai aplanko melancholiska nuotaika, kazkur sukirba mintis, kad gal ka nors butu gerai grizti namo.... Bet pavartau laikrascius, pakalbu su giminaiciais ir uzplusta begaline dziaugsmo banga, kad esu cia kur esu

Tas skirstymas i isvaziuojancius laikinai ir visam laikui - labai salyginis. Mes, kaip ko gero dauguma, isvaziavom "laikinai". Buvo net tikslus terminas aiskus. Visus tuos metus gyvenom sia mintimi ir atitinkamai organizavom savo prioritetus bei investicijas. Nepadejo. Visu pirma, nei vienas is musu neturim tokios aiskiaregustes dovanos, kad galetumem tiksliai susiplanuoti savo gyvenimus keliems metams i prieki. Visu antra, sunku sureguliuoti adaptacijos naujoje aplinkoje "giluma". Musu atveju, atejus nustatytam "laikui" pasijutom keistai, nes Lietuvoje nebesijauteme "namie". Dingo trauka, liko tik "pareiga" aplankyti tevus. I sali pradejau zvelgti tokiomis paciomis akimis, kaip kazkada i "svetimaja" - nesamoningai ieskojau "svelninanciu" kulturini soka aplinkybiu, verciau save neigti negatyvus ir orientuotis i pozityva. Kai esi "namie" - tos prievartos neriekia, nes be jokiu papildomu pastangu priimi aplinka kaip visuma su visomis jos teigiamybemis ir negerovemis. Tai buvo labai skausmingas periodas, kuomet susimaiso viskas - geda ir kalte, del nepakankamos "meiles" savo Tevynei, netiktumas atsirades suvokus, kad net savo jausmu ir prioritetu as negaliu kontroliuoti ir dar daugybe kitu labai gluminanciu minciu ir jausmu. Baisiausia, kad apie ta sumisima yra nedrasu prisipazinti net artimiausiems savo zmonems. Jauciausi tarsi isdavusi seima, nepalaikanti jos siekiu ir tikslu. Tik veliau, kai pamaciau tokius pat netikrumo zenklus ir vyro elgesyje, pradejom atviriau apie tai kalbetis. Laimei, gyvenimas pats sudeliojo viska i savo vietas: paciai sau netiketai buvau priimta mokytis i, mano akimis, labai gera univesiteta ir tas grizimo terminas automatiskai buvo atidetas porai metu. To uzteko, kad visi seiminyksciai pergyventu trukinejancios bambagysles krize. Mes neatsizadam minties grizti i Lietuva. Jokiu budu ne. Bet dabar jau tiksliai zinom, kad jei tai ivyks, visiems mums vel reiks vel praeiti adaptacini perioda analogiska tam, kuris mus uzkluptu bet kurioje kitoje "svetimoje" salyje. Musu akyse Lietuva jau nebera "namai", beliko tik "Teviske", o tai jau visai kas kita...

Galvoju ir taip ir taip, bet noriu visgi paklausti 6 metai tai ne metai ir ne keli menesiai.... ar nebus tau sunku apsiprast lietuvoje kiek suprantu abu vaikucius cia jau pasigimdei ? na aplamai kazkaip nera to keisto jausmo, kad va viskas... su visam i LT

Kaip tai antruoju atveju pasirinkimo praktiškai nelieka? Tu čia man pasirinkimo laisvės neatimk, jei ką . Antruoju atveju, manau, pora renkasi šalį, kuri jų suvokimu yra 'geresnė', turi daugiau jų prioritetus atitinkančių teigiamybių ir t.t. Arba pasirenka dar kokią trečiąją šalį .

Mes į Lietuvą gyventi važiuoti neplanuojam, bet visko Gyvenime būna .

Foxenai, įsivaizduoju, kaip dabar turėtum gerai jaustis. Tas suvokimas - "kur mano vieta" - yra labai svarbus.

Puiki mamyte, manau, kad į tavo klausimą geriausiai atsakysiu anksčiausiai metų pabaigoje. O gal net kitais metais. Kol kas jokių abejonių neturiu. Kaip ir neturėjau visus tuos 6 metus. Nekeliu savo gyvenimo kokybei didelių reikalavimų. Man užteks, jei turėsiu tai, ką turėjau iki išvažiavimo į JAV. O kadangi tai, ką turėjau, susikūriau pati, tai manau ir dabar tai padarysiu.
Jausmų, aišku, visokių yra. Visgi 6 metai ne juokas. Pažinta kultūra, visuomenė, aplinka. Betgi į kitą miestą kraustantis būna kažkiek... keista... Taip ir čia. Tie jausmai ne dėl abejonių.
Tiesa, prieš man išvažiuojant mano ex-šefas man davė metus. Maksimum - du, kad apsispręsiu niekada negrįžti. O man noras grįžti su kiekvienais metais didėjo.
Ai, ir dar. Kažkodėl VISI, kuriems pasakom, kad grįžtam - nusistebi... Nors nei vieniem nesakėm, kad čia pasiliksim...

Delfinai, manau, kad supratai, ką turėjau omeny. Šiaip jau beveik visada yra pasirinkimas. Tiesiog iš pažįstamų rato matosi, kad nutekėję/vedę už Lietuvos ribų dažniau ten ir pasilieka. Nors yra ir visokių atvejų. Aš TIK už pasirinkimo laisvę.

Aiskumelis, na tiesiog idomu labai ir tiek, labai lauksiu tavo atsiliepimu gerokai veliau.