Prasilošęs vyras...

as gal ir paskaityciau bet jis tai tikrai ne, jam tai neidomu. Zinai, pati galvoju, idomu ar yra kokiu nors problemu rimtu nesurasciau net noredama, o jei turime tai jas sprendziame labai paprastai ir civilizuotai, ramiai pasnekam prie arbatos
zaidzia butent del to, kad jam idomu, jam ten sekasi ir jis jauciasi na tiesiog gerai...
bet tikrai nenoriu atsifutbolint sakydama kad as cia ne prie ko, jis viena kart pasake kas kai as uzsisikau ant jo (del jam neaiskios pirezasties o tai velgi buvo kompas)tada nekalbejau tolkam ir del to jis zaide...na kaip paprasta...nebegaliu
zodziu, cia jau nieko nepabelbes net didele praktika...jei - tai..ir sysyk jau jam net nutuokiant kad santuoka kaba ant plauko...per tuos zaidimus jis baigia prarast mano meile,drasiai galiu sakyt kad man patinka su juo lovoj, man patinka su juo kompanijose bet jau namie,...nezinau bet issisemiau ir is jo jauciu kad nebenoriu nieko namie...meiluzis ir draugas bet vyras...man tokia partija jauciu greit atsibos laukt,o pati padet issaugot jau nebenoriu nes per daug prasiau...

jeigu jis pats nieko nenorės keisti, tai ir tu nieko negalėsi padaryti, t.y. nenustosi už jį žaisti (kokia nauda bus, jeigu tu nueisi už jį į tualetą? tas pats ir čia. Tik tu gali parodyti kur tualetas yra.... na gal dar popieriaus paduoti... ). Jis yra atsakingas už savo sveikimą.

Iš kitos pusės jeigu mano žmona būtų dariusi (arba tiksliau nieko nedariusi) taip kaip tu čia rašai ir rašei, tai aš 90% esu įsitikinęs, kad šiuo metu aš nieko neturėčiau (nei žmonos, nei vaiko, nei kompiuterio, nei darbo, nei.... nei savigarbos.), o gal ir menęs pačio nebūtų. Aš lošiau, pralošiau visas mūsų šeimos santaupas, pralošdavau visas algas, pralošiau prisiskolintų pinigų krūvas, kerjerą darbe .... Dabar mes turim krūvą skolų..... tačiau aš jau nelošiu aštuntas mėnuo. Per tą laiką daug kas pasikeitė. Turiu šeimą, turiu darbą ir skolos kievieną mėnesį mažėja, nepraradau draugų ir t.t. Daugiau laiko praleidžiu su šeima. Mes vėl gyvenam pilnavertį, gražų gyvenimą, galbūt dar gražesnį nei iki tol kol aš dar nebuvau priklausomas nuo lošimų. Tačiau išsikapstyti iš priklausomybės nebuvo lengva. Visko buvo "kaip tu gali... tu mūsų nemyli... skiriuosi ir pan."(nors tokie dalykai nelabai buvo veiksmingi) Tačiau aš jai labai dėkingas, kad ji neprarado vilties (nors aš pats jau turbūt buvau praradęs). Man padėjo, sakė pabandyk skaityti, nueik pas psichologą, pas socialinį darbuotoją pasišnekėk su tuo, laikykis rekomendacijų ir pan. Man pasisekė, jog aš dariau viską, viską, kas tik galėtų man padėti, domėjausi (ir ne vien tik kas man įdomu ( čia aš apie "...jis tai tikrai ne, jam tai neidomu..."), tiesiog norėjau normalaus gyvenimo... Tai buvo mano pasirinkimas, kurį sufleravo mano mylymas žmogus.

Beje aš nemanau, kad ir tu taip lengvai ir paprastai numosi ranka, jei dar kartą nepasiseks, kaip kad rašai. Galvoju, kad jeigu tu jį myli, tai dar daug padarysi, kad jūs liktumetė kartu, o jei myli tik tarp kitko, na kad tipo jis tavo vyras, tai....

Galiu paguosti, kad jo priklausomybės pasekmės gerokai "minkštesnės" nei mano, piniginiu atžvilgiu (pralošdavau po keletą tūkstančių per dieną), tačiau pinigai gyvenime, bent jau man, nebesvarbiausi. Daug svarbiau mano žmona, mano vaikas, mano santykiai su jais, mano svavgarba, na kas nenuperkama už pinigus. O pinigų visada galima uždirbti (žinoma jei jų nepraloši kasdien šimtą kartų daugiau nei uždirbi ).

ziuresiu kaip bus toliau o tada jau spresiu

Kurį laiką dirbau su psichinę negalią turinčiais žmonėmis. Ten buvo ir priklausomų nuo azartinių lošimų vaikinų(ludomanų). Tipinė istorija, kad labai daug dirbo, norėjo atsipalaiduoti, bet nemokėjo ir nežinojo kaip- seniau naudotas alkoholis ir kita moteris kasnakt-nebeįdomu. Reikia ir aplinkos, ir artimųjų palaikymo. Konkretų asmenį aplinka smukdė-žmona atšalo(per mažai dėmesio), o verslo partneriai skatino lošimus(jiems tai buvo naudinga). Labai ilgas procesas išeiti iš to. Per pažįstamus yra tyliai pabūnančių psichiatrinėse, neturi po to jokių pinigų-nei grynų, nei kortelių.
vienas sėkmingiausių matytų pokyčių-po maždaug trijų m. psicoterapijos, "ėjimo per save į save"- per dieną jis nusiperka po du teleloto ar pan.bilietus, bet pripažįsta, kad noras lošti, atsilošti gyvas.
Priklausomybę įveikti reikia tiek daug pastangų, sėkmės, brangieji

Is savo ptirties galiu paskyti, kad veiksmingiausias būdas išsikapstyti iš priklausomybės nuo azartinių lošimų yra Anoniminių lošėjų grupių susirinkimų lankymas. Ten renkasi visi tokie patys - priklausomi nuo azartinių lošimų. Jie vieni kitus labiausiai supranta (netgi geriau už artimuosius žmones, kurie neturi šios priklausomybės), dalinasi savo sveikimo patirtimi, nesėkmėmis... nekritikuoja vieni kitų, o išklauso, papasakoja kaip jiems tokiose situacijose pavyko tvarkytis ir pan. Mano žiniomis šiuo metu Lietuvoje veikia dvi Anoniminių lošėjų grupės: Vilniuje, tel. 8 687 95285, e.p. ag_vilnius@yahoo.com ir Kaune, tel. 8 618 03026, e.p. ga_kaunas@yahoo.com. Ten gali kreiptis visi, kam reikia pagalbos ir nori nustoti lošti, ir tą pagalbą ten tikrai gaus.
Taip Vilniaus priklausomybių ligų centre yra "Minesotos" programa, kurios pagalba daug žmonių išmoko gyventi su savo priklausomybėmis (jie priklausomi, tačiau nustoja gerti alkoholį, vartoti narkotikus, nustoja lošti).
Jei esat priklausmas ar turite artimą žmogų, kenčiantį nuo azartinių lošimų, drąsiai kreipkites pagalbos aukščiau nurodytais telefonais. Ten žmonės tikrai padės, nes norėdami patys nelošti, jie turi stengtis padėti kitiems atsikratyti priklausomybės.

Atsiprašau , Anoniminių lošėjų grupės e.p. adresas yra ga_vilnius@yahoo.com

Butent su savipagalba buvau susijusi
Kai žmogus išeina iš stacionaro, ambulatoriškai viskas, gali kasdien ateiti į savipagalbą, kur visi turi panašias problemas.
Savipagalba,-AA, narkomanai, valgymo sutr. ir kt. remiasi transakcinės analizės trikampiu, auka-gelbėtojas- persekiotojas. Tai padeda išeiti iš problemos ir padėti kitiems.
Tikrai nuoširdžiai linkiu sėkmės pakliuvusiems i pinkles, kantrybės ir supratimo šeimoms. Jūs verti laimės ir ramybės

Sweikutes, Zinai LiniuTe, man nera ko pykti nes pati labai daznai apie tai galvoju, kadangi jau skolos beveik beveik atiduotos, o kazka negero jau nujauciu vis mastau :" skolas as jo atidaviau, sau nieko negalejau leisti, niekur nueiti ir nieko nusipirkti, o jis ir pakelia balsa ant manes (ko anksciau nebuvo) ir kartoja kad ji uzknisau!!! Kad iseis!Gal nori iseit pas kita?" Bet dukryte paaugo, as pradejau dirbti, esu labai jauna it jis tuo manes nepagasdins, tegul mauna i savo Panevezi!!! Keista bet jam nebejauciu nieko

Laba diena. Dziugu, kad kazkas uzvede tokia tema. Manau, kad nemazai seimu kencia tokias pat problemas, tik ne visi isdrista apie jas kalbeti. Noreciau kreiptis i sios temos autoriu. Mano vyras taip pat nebaejingas siems losimams. Turime seimoje beda, nes delto nuolat kyla kivircai. Viskas prasidejo jau gana seniai, taciau vis budavo viltis, kad jis su tuo susitvarkys pats. Be to, pats nuosirdziai (vis dar) tiki, kad gali susitvarkyti be niekieno pagalbos. Kivircai kyla dar ir del to, kad bijodamas mane iskaudinti jis tai slepia ir meluoja, o tai, aisku, zeidzia mane. Kartais net kyla tokios mintys, kad galbut ne vien losdamas jis mane apgaudineja... tiesiog norejau paklaust Jusu, juk jus jau isbridote is to liuno... kaip tureciau As pradeti taisyti situacija? Kaip tureciau su juo kalbeti? nes kiekvienas pokalbis baigiasi pykciu, nors nei baruosi, nei dar keip nors izeidineju, tiesiog draugiskai noriu istraukti ji is to uzburto rato...

Labai teisingai pasakyti "...iš užburto rato...". Manau, kad žadėdamas daugiau nebelošti, jis labai dažnai pats tiki, kad taip ir bus jog jis daugiau nebeloš, nes, turbūt, ne vieną kartą yra galvojęs apie tai kaip jis daugiau nebenori lošti, tai kelia problemų šeimoje, darbe, su draugais ir t.t.
Tiksliai žinau, kad jei žmogus nieko nedaro (apart pažadų ir pasižadėjimų nelošti), labai retai nustoja lošti savaime. Pirmiausia ką reikia jam padaryti, tai suprasti, kad jis nebegali kontoliuoti savo potraukio lošti, kad jis serga liga, kurios pavadinimas "patologinis potraukis lošti". Dažnai tai suvokti prireikia nemažai laiko. Bet be to suvokimo pradėti sveikti praktiškai neįmanoma (sunku pripažinti jog esi ligonis.... neskauda galvos, rankos ar skrandžio, nepakilusi temperatūra kokiačia gali būti liga?....) Kad lengviau tai būtų pripažinti pasakykite jam, kad jis serga, jis jokiu būu nekaltas, kad susirgo, tačiau yra atsakingas už savo sveikimą, t.y. turi kažką daryti (efektyiausia kaip minėjau, tai grupinė terapinė pagalba Anoniminių lošėjų susirinkimuose, tačiau verta būti kreipis pagalbos įs ocialinius darbuotojus, psihologus ar dvasininkus). Rekomeduokite perskaityti Gerald G. May knygą "Priklausomybė ir malonė". (ir jums pačiai rekomenuoju ją perskaityti).
Visais įmanomais būdais stenkitės jam "atverti akis", kad jam kažką reikia daryti. Tai gali būti skaudu, gali kilti kivirčai ar pan. bet suvokti kad esi priklausomas būtina, tai pirmas žingsnis (ir kai kuriems būna labai sunkus) kurį būtina žengti, tik po to žmogus gali nuspręsti pradėti gyitis, nes kol jis nemano kad serga, tai tikrai nesugalvos gydytis.... Linkiu neprarasti vilties ir stengtis jam ir sau padėti. Parašykite man laišką į ga_kaunas@yahoo.com, aš jums persiųsiu truputi medžiagos apie Anoniminius lošėjus, patarimus kaip įveiki potraukį loštį. Tą medžiagą pasiskaitę ir jūs ir jūsų vyras labiau suvoks, kas yra priklausomybė nuo lošimų, kaip gali padėti Anoniminių lošėjų grupių lankymas.

Pabandysiu,kiek sugebu ir suprantu, atsakyti i Zhuzhu klausimus, atsiustus man elektroniniu pastu.

Priklausomas zmogus ir jo artimasis, kuris nera priklausomas, su priklasomybes problema susiduria is savo pusiu ir mato ja skirtingai. Dazniausiai kad losimas yra problema pamato ne pats losejas, o salio jo esantys zmones. Priklausomam zmogui yra sunku pripazinti, kad jis nesugeba susitvarkyti su potraukiu losti, kaip "normalus" zmogus. Tai pripazindamas jis supranta, kad yra "nenormalus", o nenormaliu buti nenori niekas. Todel tas procesas uztrunka ilgai ir pripazinimas "ateina" kai zmogus daugelyje gyvenimo sriciu (finansuose, santykiuose su seima, draugais, darbovieteje, teisesaugoje ir pan.) prisidaro daug problemu, tuomet jis pasiekia, galima butu pavadinti, "dugna", buna ispestas i kampa, nebeturi kur trauktis. Skirtingiems zmonems "dugnas" skirtingai atrodo. Pavyzdziui as man tai buvo santykiai mano seimoje. As turiu zmona ir vaika. Ir santykiai tarp musu buvo visiskai paslyje, ne karta buvo sneketa ir apie pasitikejima, pagarba ir ... skirybas. Man seima buvo ir yra labai brangi, todel manau, kad tai man padejo suvokti, ir imtis visu imanomu budu, kad galeciau sustoti. Manau, kad jeigu as nieko nebuciau dares, tai ir brangios seimos praradimo gresme, vargu ar butu sutabdziusi nuo losimu. Tiesiog tai mane paskatino "veikti".
Zmonos "pliki" grasinimai taip pat vargiai gali padeti. Kontroliavima, manau reiktu "isversti" i kita forma. Reikia prasyti, sakyti, kad zmogus imtusi veiksmu, kad susdabdyti priklausomybes progresavima, ir dometis, ka jis daro, kaip jam sekasi, suzinojus ka nors naujo, kaip galima bandyti sustoti, pasidalinti su juo, patarti. Laikas kuri zmogus losdavo, neturi likti tuscias, jis turi sugalvoti, ka veikti tuo metu, kad nekentu nei jam, nei kitiems zmonems.
Nezinau is kokio jus miesto, bet galiu pasakyti, kad Vilniuje ir Kaune po karta per savaite vyksta Anoniminiu loseju grupiu susirinkimai. Priklausomas nuo losimu zmogus turi ten kreiptis ir tikrai gaus pagalba. Jo ten niekas nekritikuos, nemoralizuos ar pan. Ten jis bus suprastas, isgirs kaip kietiems zmonesm sekasi susilaikyti nuo losimu, pamatys geru ir blogu pavyzdziu.
Galima kreiptis i socialinius darbuotojus. Jie dirba ivairiose poliklinikose (daznai su alkoholikais a narkomanais).
Galima kreiptis i psihcologus, tik neverta kreiptis i tuos, kurie neturi darbo patirties su priklausomybemis.
Vilniaus priklausomybiu ligu centre veikia "Minesotos" programa. Joje zmones daug suzino, ten tikrai verta kreiptsi, pavyzdziui man labai padejo.

Labas. Bambolina, niekada nepagalvočiau , kad tokių rūpestėlių turi.Na tikrai negaliu patikėti, kad pas pave tokios problemos.
pati dažnai galvojau ir labai bijojau,to apie ką tu rašai, nes vyras dirbo tokioje įstaigoje, kur jo bendradarbiai beveik visi įklimpę į šitą Š.... Porą kart buvau jį pagavus, kad jis ten buvo su jais, labai bijojau, kad pripras.Tie žmones su kuriais jis vaikščiojo slepia nuo savo žmonų, kad ten vaikšto, jie turi vaikų.
Dabar mano vyras pakeitė darbą, rečiau matosi su jais. Girdėjau, kad daugumą jų išvažiavę į užsienį. Vienas jo draugas ruošėsi koduotis nuo kazino.
Tikrai baisus tas dalykas priklausomybė ir nesugebėjimas atsispirti azartui

Labai didžiuojuosi tavimi Tu esi labai stipri