Prasilošęs vyras...

Sarmata, is kur esi?

Siandien perskaiciau tema nuo iki. Daug minciu, daug patarimu... kai kurie zinoma nera labai ismintingi (bet tai manau tik del to , kad zmones nera patys susidure ir mazai zino apie sia liga). Bambolina, skaiciau daug kiek ir ko tu pati padarei. Tikrai padarei labai daug. Ir skolu grazinimas yra didelis dalykas. Tik kiek as turiu supratimo ir patirties, tai ne pats ismintingiausias sprendimas pradeti butent nuo sklou grazinimo, ypac, kai tai vyksta, kiek suprantu tavo iniciatyva. Is kitos puses - skolu neturejimas losejui yra didelis palengvinimas susitvarkyti su savo priklausomybe, taciau ne pagrindinis. Pritariu viesiems sakusiems, kad sveikimas gali buti efektyvus tik tada, kai zmogus prisipazista pats sau, kad yra ligonis tuo paciu ir kitiems artimiesiems), nori atsikratyti sio zalingo iprocio ir svarbiausia - deda visas imanomas pastangas, kad nustotu losti. Gal, jei nesunku, galetum parasyti, ka jis per ta laika padare, kad nelostu ? Kitas svarbus dalykas yra kitu zmoniu palaikymas - labai retas priklausomas zmogus gali susitvarkyti su savo priklausomybe jei nuo jo visi kiti zmones yra nusisuke. As pats nelosiu 9 men. Per ta laika, kiek suprantu, padariau ne mazai. (Zinoma, be zmonos pagalbos neaisku kaip man butu sekesi). Vaiksciojau pas psichologa, parasiau prasyma losimu prieziuros komisijoje, kad manes neileistu i losimo namus, kalbejausi su socialiniais darbuotojais, su dvasininkais, gydziausi "Minesotos" programoje, su kitais tokiais paciais kaip as, lankausi Anoniminiu loseju grupese ir t.t. Finansines problemos yra ne priezastis losti, o losimo pasekme. Priezastys buna kur kas gilesnes (manau, kad tavo vyro seimos artimieji turejo problemu su kitomis priklauomybemis, pvz. labai daznai bent vienas is tevu alkoholikas ar pan., bet tai moksliskai neirodyta, nors, kiek teko susidurti, labai daznai taip buna). Efektyviausias is mano zinomu budu tai Anoniminiu loseju susirinkimu lankymas. Ten lankosi zmones, priklausomi nuo losimu ir vieni kitiems padeda daindamiesi savo patirtimi. Tau paciai butina bendrauti su tokiomis paciomis zmonomis kaip ir tu pati, nes tik jos gali tave suprasti ir patarti. Zmonos, kurios su tuo nera susidure, iki niekada taves nesupras ir geriausiu atveju gales pasakyti "laikykis". Tuo tarpu su esanciomis tokioje pat bedoje, tikrai yra apie ka pasikalbeti.
http://www.supermama...showtopic=58712 Cia tema, kurioje bando susiburti tokios kaip tu Bambolina ir kitos moteys, snekejusios sioje temoje. Kvieciu ten prisijungti visas, turincias panasiu problemu.

p.s. 1 dar karta - ka tavo vyras padare, kad nelostu?
- parase prasyma losimu prieziuros komisijoje?
- kreipesi i specialistus (psichologus, sialinius darbuotojus ar pan)?
- lankosi Anoniminiu loseju susirinkimuose?
- gydesi priklausomybiu ligu centre "Minesotos" programoje?
- gal dar kanors padare?
-
jei nieko nedare, nedaro ir nenori daryti, tai tikrai jaudintis yra del, ko, beda alsuoja i nugara ir kol nevelu skaky, kad ka nors darytu, tiksliau viska kas tik imanoma, kad nelostu, nes nezinia kuria diena jam "nuples stoga" ir jis vel atsidurs kazino.
p.s. 2 tie kas mano, jog losimo aparatai yra nepavojingi, klysta. Zmogus, neturintis polinkio azartiniams losimams, lakydamasis kazino, vidutiniskai tampa priklausomu per 2,5 metu, tuo tarpu nuo losimo automatu per 1,5 metu. Nenoriu niekam sumazinti vielties, taciau ta pati statistika sako, jog prklausomiems nuo losimo automatu yra sunkiau issikapstyti is sios bedaos, nei tie kurie losia kazino.
p.s. 3 As issikapsciau - nustojau losti, ir tarp tu ,kurie lankosi Anoniminiu loseju susirinkimuose pazistu dar duagiau kurie issikapste.
p.s. 4. moteriskei, kuri Arijoje
jos vyras tegul lanko Anoniminiu loseju susrinkimus, kuriu kordinates ras cia http://www.gamblersa...ie/meetings.htm
Jai paciai butina lankytis GAMANON grupiu susirinkimuose, ten renkasi zmones, kuriu artimieji yra priklausomi nuo azartiniu losimu. Ju kordinates Airijoje galima rsti cia http://www.gamblersa....ie/gamanon.htm

p.s. 5 Liudna, taciau Lietuvoje kol kas GAMANON grupiu dar nera , todel ir sakau, kad susiburtumet i auksciau nurodyta foruma

Neprarakit vilties, nes ji mirsta paskutine ir be jos gali baigtis blogai.

Sveikos,
maniškis atp pat lošia.. Žinojau apie jo silpnybę prieš ištekėdama. Buvo daug pažadų ir šventų tikėjimų, kad tas niekad nepasikartos. Kas belieka? Likus dviems savaitems likus iki vestuviu pralošė 1000 litų. Net jei prie savęs neturi pinigų ras galimybę gauti.. Manau kad šita problema tik kitos problemos pasekmė. Blaivus jis geras žmogus. Išgėręs neprognozuojamas.. Dabar kaip tik išgyvenam dar vieną tragediją dėl gėrimo. Tikiuosi geriausio net nedrįstu pagalvot apie blogiausią.

Bambolina,
kaip jums dabar sekasi? Stipri tu moteris, kad atleidai vyrui, ismoki jo skolas, islaikei seima... Stiprus smugis buvo turbut, kad sakai jog nieko jam nejauti... Tai gal neveta buti kartu? Jei gali pati save ir dukryte islaikyti, tai gal geriau nerizikuoti vel grizti prie to paties, o gyventi sau, savo vaikui, susieti savo gyvenima su kitu? O gal jausmai atsilo?

Bambolina
Užjaučiu.
Būk stipri - neabejoju tokia ir esi

Sveiki, jauciuosi labai saugiai, galiu buti atvira, kuo maziau zmoniu apie mane zino, identifikuodami. Todel kol kas nenoriu rasyti is kur esu. Jei yra kazkokia rimtesne priezastis nei smalsumas, tuomet kas kita...Ka nors sugalvosime.

Lakoste, manau tu izvalgi esi suvokdama, kad tai yra pasekme. Bet ir alkoholizmas, ir losimai yra priklausomybes. O jei pasidometum, kokiu tik ju nebuna. Jis turi atsisakyti ir to, ir to. Nes priklausomybes linkusios pereiti is vienos, i kita.Losejai, net jei nesuvoke turintys alkoholio priklausomybes, nustoje losti vengia, arba visai atsisako alkoholio.Taip jiems patars bet kuris psichologas.
Jei esi vilties kupina, tau galetu padeti krikscioniska literatura, ar butu idealu, dvasininkas. Man paciai buvo netiketa, kiek jie apie tai supranta ir gali tiesiog konkreciais patarimais padeti. Tik pasirink toki, kuriuo pasitiketum.

Sveikos...
Labai džiugu skaityti, kad norite padėti savo vyrams, artimiems žmonėms... Mano vyras irgi turi priklausomybę alkoholiui, buvo pradėjęs ir lošti: kai tik išgėręs - taip ir į kazino... O aš tuo metu sėdėjau vaiko priežiūros atostogose, nedirbau, pinigų tikrai nebuvo per daug... Ir prašiau 100 kartų, kad nebeitų lošti, kad negertų... Pažadai, pažadai... Atleisdavau ir vis laukdavau pažadų išsipildymo. O po kiek laiko vėl viskas kartojosi. Apie ėjimą pas psichologus ar ką nors panašaus net girdėt nenorėjo. Paskui buvo netgi atvejis, kai dėl šių priklausomybių jis nepasirodė pirmame savo vaiko gimtadienyje, kurį iš anksto kartu planavom, susikvietėm svečių... Ir vėl atsiprašymai, pažadai...iki kito karto. Nežinau...bet aš per keletą metų taip nusivyliau savo vyru, kad dabar nebegaliu taip kaip Jūs, pasakyti: aš PRIVALAU jam padėti. aš jį MYLIU... Taip, paskutiniu metu jis nebeina į kazino, bet dėl priklausomybės alkoholiui to negaliu pasakyt - kartais tiesiog geria ir vienas.... Mane tai tiesiog žlugdo. Aš nebegaliu juo pasitikėti, nebejaučiu jam meilės. Todėl noriu paklausti: gal Jūsų vyrai šiaip šeimoj yra geri, rūpestingi, jei Jūs taip pasišventusios jiems padėti? Mano vyras manęs per tuos metus tiesiog negerbė, jis galvojo, kad aš jį taip labai mylėsiu kad ir kaip jis besielgtų ir kad niekur nepabėgsiu. Aš jam visada buvau žemesnė, kvailesnė, mažiau uždirbanti, bet gera, paklusni, tyli mergaitė, kuri viską atleidžia... Net ir nėščia būdama vidurnaktį vežiau jį iš kaimo į miestą, nes jis norėjo pasilinksminti... Ir taip kelis metus aš vis laukiau, kad galbūt jis susiprotės, gal pagaliau supras, kas jam svarbiau. Ir dabar jau priėjom prie skyrybų, dabar aš nebeturiu jokio noro nei jam padėti, nei jį mylėti...nes tiesiog NEBETIKIU juo. Bet pasiskaičius Jūsų minčių pasijaučiau lyg ir kalta, kad nejaučiu noro jam padėti. Aš nelinkiu jam blogo, noriu bendrauti su juo kaip su vaiko tėvu, bet nebenoriu gyventi su žmogum, kuris gali bet kada įskaudinti, nuvilti, kuriuo negaliu pasitikėti...

Sveikos ir sveiki
Ačiū už pakvietimą
Galiu sakyti kad perėjau ugnį ir vandenį... Tikiuosi kuo nors galėsiu padėti Jums, tuo pačiu rasiu pagalbos ir sau. Šiuo metu TIKIU kad vyras nebelošia, bet bijau džiaugtis, nes visada kai nustodavo lošti ir kam nors pasidžiaugdavau - pradėdavo vėl...
Viskas prasidėjo visai nekaltai - šiaip dėl įdomumo, po keliasdešimt litų - na pastatai 20, išloši 40... Nemačiau didelės bėdos, galiu sakyti net dėmėsio nekreipiau. Pamažu sumos vis augo. Kai prasidėjo skaičiavimas šimtais - sunerimau. Nors tiesą sakant, ir pati kartais pasidžiaugdavau jei didesnę sumą išlošdavo - aišku jei ją protingai išleisdavo, o ne vėl statydavo. Na nepasakosiu visos istorijos, nes tai tęsėsi apie pora metų. Galų gale b uvo statomos didelės sumos, kartais didesnės nei atlyginimas. Pagalbą siūlė daug kas, bet jis nepriėmė. Klupo, kėlėsi ir vel klupo, kol nebebuvo iš kur skolintis turbūt. Praradau viltį kad jam galima padėti ir pasakiau sau STOP - ar aš noriu tokio gyvenimo? (prieš tai galvojau kad nelošia, tačiau radau akivaizdžius įrodymus, pakišau jam po nosim ir pasakiau viso gero) Mūsų dukrytei buvo kiek daugiau nei metukai, bet manęs tas nesustabdė, nors vaiką myli beprotiškai ir užsiima su ja daug, tačiau aš nebenorėjau gyventi su amžinu niurgzliu, pastoviai besinervinančiu - laimės komanda ar ne, besislapstančiu kad nesužinočiau apie lošimus... tuo labiau nenorėjau kad tai matytų mūsų vaikas. Pradėjau gyventi sau ir tas gyvenimas man labai patiko - su dukrele prisigalvodavom daug veiklos, man padėjo draugai. JIs turbūt buvo pačiam dugne.... nes po 2 sav pripažino man kad yra ligonis, sutiko gydytis, pažadėjo nebelošti... suvokė, kad nelaimėje daugiau nieko neturi tik mane ir dukrą.... va taip va.
Pabendrausime gal daugiau, dabar skubu namučio pas šeimyną

Tik nereikia jaustis kaltai, Peledziuke.
Puiku, kad galite pasidziaugti, Zhiema.
As pati vaiksciojau pas psichologa ir esu sio bei to sia tema isklausius. Svarbiausia, ka man bande ikalt i galva psichologas, kad as nesijausciau kalta, nei del to, kad jis losia, nei del to kad jau ir padet nesugalvoju kuo.
Jei jis negerbia, tai manau, ir vaikui, ir Tau (Peledziuke) bus tik geriau begti nuo jo ir neatsigrizti.Juk net baznycia isskiria seimas, kuriose yra neissprendziamos priklausomybes problemos, nes jos luosina vaiko ir salia gyvenancio zmogaus gyvenima.
As jau rasiau, kad kai vaikai negauna pakankamai demesio, jie gali tureti psichologiniu problemu saves vertinime. O is kur tas demesys, jei mama arba bijo, arba verkia, laukia, barasi, aukleja, kaltina ji ir save.O kur vaikas?
Zaviuosi zhiema, kuri sugebejo atsiriboti nuo vyro, parodyti jam , kad ir be jo ji puikiai gyvens.Gali buti, kad butent tai jam padejo susivokti, o jo pasamone jam pasnibzdejo, kad jau niekas jo nei prasys, nei maldaus...Mano atvejis buvo kitoks, as nusprendziau padeti visomis jegomis, bet as buvau isitikinus, kad jam mano pagalbos reikia, jis tai ir pasake man. Dar, mano vyro priklausomybe, kaip as sakau- umi, jis per viena nakti tapo priklausomu, o po gero menesio jau ir jis, ir as kartu buvau isprausta i kampa...Tai va, kaip skirtingai.
Zhiema, pasiulyk savo vyrui nueiti i anoniminius. Priklausomybes ligoms budingas atkritis, todel ta sveikima, kuri jis dabar isgyvena, reikia palaikyti.
Peledziuke,jei dar nori ka nors daryti pasiulyk taip pat tel.861803026, Anoniminiai losejai, jei jis pats bandys ka daryti, tai kantrybe dar galima butu isbandyti.Tik nekisk primygtinai, tai jo atsakomybes reikalas.
As zinau, kad kitose salyse kuriasi ir zmoniu gyvenanciu salia loseju klubai, jie padeda moterims gyventi, o ne kaltinti save, atleisti, nes kai nustoja losti zaizda turi uzgyti.iki.Gal tai ir butu pradzia to, kas issivystytu...

O tavo vyras be pazadu ka nors dar dare? ieskojo pagalbos?

Iš tikrųjų šia tem agalėčiau šnekėti be galo be krašto...
Nesupraskite manęs klaidingai, kad aš į viską nusispjoviau ir nutariau jį palikti - ne, tai buvo ilgai mąstytas sprendimas, jis tiesiog nepriėmė mano pagalbos, neigė priklausomybę, ta tema išvis buvo draudžiama šnekėti, o jei pradėdavau - visada susinervindavo ir susipykdavome, nes anot jo "aš nieko nesuprantu". man baisiausias dalykas buvo jo nervingumas. VIsada zinodavau kad jis pastatė iš jo elgesio... Manau šeimos iširimas tokios priklausomybės atveju (jei ligonis nenusprendžia gydytis) yra neišvengiamas, arba antroji pusė turi visiškai nusižeminti ir taikytis, nes lošimas būna visa ko pirmiausia... žmogui tiesiog niekas nebeįdomu.
Dėl grįžimo prie šio įpročio žinau kad labai didelė tikimybė ir iš dalies, manau, kad tai gali priklausyti nuo manęs. Jaučiuosi įsipareigojusi, nes būtent aš jam padėjau grįžti į sveiką protą....
Deja, gydytis nuo priklausomybės jis atsisakė nes yra įsistikinęs kad yra stiprus ir gali nelošti jei to nori. tegul... Jis netiki įtaiga, o manau tokiems žmonėms tikrai yra sunku gydymas ne vaistais į AL klubą gal ir norėtų, bet laiko stoka ir atstumas...
Dar ką norėčiau pastebėti - reabilituojantis yra būtina nauja aistra, bent jau mano atveju. Ta prasme naujas hobis, kur jis galėtų atiduoti save. tai gali būti bet kas - maniškiam dabar aistra namo statybos

Dėl susibūrimų pvz lošėjų žmonoms - tai būtų idealus variantas, nes kas su tuo nesusidūręs, nesupras ką jauti iš tikrųjų... aš tik neseniai (po pusės metų) atsikračiau baimės -kad pas jį yra pinigai, kad jis gali vėl pradėti lošti... nustojau vaziuodama pristabdyti prie lošimų punkto, kad įsitikinčiau jog jo ten nėra... nebetikrinu jo sąskaitų ir piniginės... man buvo tiesiog paranoja.. nes labai bijojau... bet... nustojau ne dėl to kad grįžo pasitikėjimas... tiesiog aš myliu save ir savo vaika, nenoriu susirgti nervine liga ir noriu GYVENTI

Be pažadų nieko nedarė gal beveik porą metų... Kai pasakydavau, kad reikia gal pas psichologus nueit, tai atsakymas būdavo: tau reikia, tu ir eik, o man ir taip gerai. Ir skyrybom pagrasindavau, bet jis tiesiog netikėjo, kad aš galiu tikrai tam pasiryžti (juk ir vaikas mažas buvo, ir mokiausi dar). Taip ir gyvenau - pažadais ir nusivylimais. O kai dabar jau rimtai nusprendžiau, kad nenoriu tokio žmogaus šalia savęs, kuris negerbia artimųjų, kai nusprendėm pagyvent atskirai, tai jam turbūt pagaliau "dašilo", kad čia jau ne juokai... Taip, jis dabar nebelošia jau (bet tai galbūt susiję ir su tuo, kad buvo pasiėmęs automobilį lizingu). Bet alkoholiui priklausomybė manau yra likus...Juk jei po baliaus kitą dieną vienas namuose ištisai geria alų ir ne tik alų - tai jau nėra normalu. Bet kažkaip gydytis, koduotis, kreiptis į specialistus jis nenori. Ir net ir dėl skyrybų, kai dar mąsčiau, jog gal mums reikia nueit pas psichologą, tai atsakymas buvo toks, kad psichologo reikia man, o ne jam. Jam viskas gerai, čia man stogas pavažiavo. Juk jis nebelošia... Bet aš nebegaliu tiesiog į jį žiūrėt taip, kaip turėčiau ir norėčiau žiūrėt į savo vyrą. Per tuos kelis metus tiek prisižiūrėjau į jį girtą, tiek buvo sugadinta savaitgalių, planų, tiek buvo neįvykdytų pažadų, prašymų, net maldavimų, ašarų, barnių, kad dabar jau aš pati nebenoriu nieko daryti tam, kad išsaugot šią šeimą. Bet man pačiai turbūt vertėtų pas psichologą nueit vien dėl to, kad nesijausčiau dėl to kalta.